Panevėžiui – dienų ( su dryželiais – taip pat ) puokštė

-Nemėgstu dejuoti: skauda galvą, nėra nuotaikos, prastas oras… Argi čia tragedija? – stebisi Marija Šileikaitė – Čičirkienė, tvirtindama, jog vaistai visoms šioms ir kitoms, neveiklumą pateisinančioms blogybėms, seniai žinomi: – gera knyga, bet tokia, kad savas problemas šluote nušluotų, įsukusi į jos puslapiuose vykstantį veiksmą, pasivaikščiojimas, galiausiai – žaidimas, kurį kiekvienas gali susigalvoti pagal save. Saviškį  pavadinau „Atrask spalvą“.

JUODAI BALTĄ MYLI IKI ŠIOL

Taigi, tas žaidimas, tie spalvoti pasivaikščiojimai, prasidėję visiškai netikėtai, kuomet, vieną savaitgalį, nešina fotoaparatu garsi fotomenininkė išėjo į miestą ir „užsigavo“ akį į ryškiai geltoną spalvą, netruko užimti visas mintis:  „Geltoną sekmadienį“ vijosi „Raudonas pirmadienis“. Šį – „Dryžuota diena“. Vėliau – ir pilka, ir metalinė.

-Atradau spalvas, šypsosi žinoma moteris, kaip tik dėl to, kad bene kiekvienas panevėžietis ją puikiausiai pažįsta, nusijuokianti, jog visuomet viešumoje privalo elgtis gražiai,  nespjaudyti saulėgrąžų lukštų, ir tuoj pat rimtai – jau apie kūrybą kalbėdama, priduria: – niekuomet nebuvau tų spalvų „pametusi“, bet kad pradėjau nuo juodai baltos fotografijos ir ją labiausiai myliu iki šiol, irgi negaliu gintis.

RIZIKAVO

Simboliška, kad spalį, gimtą Marijos Šileikaitės – Čičirkienės mėnesį, kuris šiemet priminė, jog metas minėti apskritą sukaktį, Panevėžio dailės galerijoje buvo surengta jubiliejinė fotomenininkės paroda „ … iš spalvotų dienų“. Parodą autorė pasakoja planavusi ilgai: žiemos vakarais, savaitgaliais rinkusi, vieną kitam „matavusi“ darbus, nes, taip jau nutiko, kad metė sau iššūkį: kiekvienai spalvai surasti porą – žodžiu, taip sudėti nuotraukas, kad vienoje esanti spalva susišauktų su ta pačia spalva kitoje. Taip, kad tos kompozicijos kalbėtų: kurtų istoriją, kurstytų emocijas, klaustų, atsakytų, ramintų, provokuotų.

-Labai rizikavau,  – atvira fotomenininkė. – Kartais pavykdavo iš karto: sudedi, ir sulimpa. Kartais – dirbi dirbi – prabėga visos šventės, išeiginės – žiūri, ne tas, ir vėl iš naujo. Bet kai pasiseka atrasti sąskambį – formos, motyvo, linijos – jausmas nerealus.  Taip įgudau ieškoti spalvų, kad šiandien, eidama pro karių kapinaites, net sustojau iš nuostabos: pririkiuota daugybė lapų prigrūstų mėlynų maišų, o aš – be fotoaparato. Kartais pats kadras atkrenta į delnus – reikia tik pamatyti.

PAKANKA VIENO ŽODŽIO

Deja, kaip tik pastebėti, anot Marijos, sunkiausia. Ir fotografijos meno studijos, galbūt tik teoriškai, galėtų išmokyti atidumo. Vis dėlto  neužtenka pasiklausyti protingų tituluotų dėstytojų  paskaitų, sudalyvauti gausybę informacijos pateikiančiuose seminaruose, nuvažiuoti į keletą plenerų – ir tu jau profesionalas. Ne, sako. Matyt, tai Aukštesnės valios duota. Šiek tiek daugiau, nei kitiems. Kiti gal apdovanoti kitokiais ir dar gausesniais talentais, bet pamatyti, spustelti fotoaparato mygtuką kaip tik TĄ akimirką – duota.

-Kažkada kolega Arturas Milašauskas bandė iškvosti – kaip aš sugebu pamatyti, pro ką ramiausiai praeina kiti, kaip aš sumąstau temą. Būna, kad mintis ateina iš eilėraščio eilutės. Kartais prilimpa vienas vienintelis žodis ir, jį girdėdama, vaizdą jau matau.

EKONOMISTEI – MENO KŪRĖJO STATUSAS

Jei prieš kokius tris dešimtmečius Tiksliosios mechanikos gamyklos ekonomiste dirbusiai Marijai  koks aiškiaregys būtų išpranašavęs tai, kas jos gyvenime nutiko vėliau, mažų mažiausiai nebūtų patikėjusi, o gal net pyktelėjusi: kokie čia svaičiojimai apie šlovę ir pripažinimą. Tačiau realybė iškalbinga: Marija Šileikaitė – Čičirkienė – pelniusi svarių apdovanojimų tarptautiniuose konkursuose Kroatijoje, Latvijoje, JAV. 1999m. Jai suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos fotografės menininkės garbės vardas. Jos fotografijos – daugelyje solidžių fotografijos meno leidinių. Ji išleido du autorinius fotografijų albumus „Fotografinės frazės“ ( 2000 ) ir „Vieškelio motyvas“        ( 2005 ). Ji surengė 33 personalines, dalyvavo per 80 grupinių parodų. Nuo 1990 metų Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė, o 2005 – aisiais – suteiktas Meno kūrėjo statusas.

PARODĖ

-Buvo 1986 – ieji. Mano jaunėliui diagnozavo bronchinę astmą, jis negalėjo lankyti darželio. Supratau, kad teks gyventi kitaip. Taip, kad nuolat  galėčiau pati juo rūpintis:  gamyklos bendrabučiui, kuriame butuką turėjome ir mes, reikėjo budėtojos – ir dirbau, ir sūnų auginau. Kadangi visą laiką norėjau prasmingos veiklos, ėmiau ten organizuoti renginius. Kai gamykla labai gražiai išdažė salės sienas, nusprendžiau jas papuošti fotografijomis.  Pradėjau klausinėti, gal kas galėtų ką parekomenduoti.  Iš gyventojų kažkas tarstelėjo: kam, girdi, kažin kur ieškoti, jei tame pačiame bendrabutyje gyvena fotografas.

Tąkart buvo surengta šviesios atminties Sergejaus Kašino darbų paroda. Šis profesionalas, vėliau ilgus metus dirbęs miesto spaudos fotografu, tapo  pirmuoju Marijos mokytoju. Reiklumas – toks buvo esminis mokytojo bruožas.

Marija ėmė uoliai lankyti fotografijos užsiėmimus, į kuriuos kartą per savaitę rinkdavosi ir meistrai, ir mėgėjai entuziastai. Prisipažįsta, jog nesyk, žiūrėdama į kolegų kūrinius, pagaudavo save galvojančią: daryčiau kitaip. Tas kitoniškumo troškulys įkvėpė sukurti  fotografijas, tapusias laiminguoju bilietu, kurį parodžiusi išsyk pateko į fotomenininkų draugiją. Vėliau Nidoje sukūrė seriją „Šviesa“, „Rugsėjis Nidoje“.

-Mano stojimas į Fotomenininkų sąjungą buvo komiškas: Sergejus draudė: „ Nekvailiok,  nerodyk tų savo nuotraukų – per anksti“. Betgi ne mano būdui: jeigu užsispyriau, būtinai padarysiu, kaip noriu. Čia  lygiai tas pats, kaip kad nusipirktum naują megztinį – įsivaizduoji, kad tu taip gražiai su juo atrodai, o tau sako, nesivilk.  Nesivilksi? Taip ir aš: parodžiau. Niekas manęs nesumenkino. Gyrė už tai, kad darbai –  kitokie.

„NIEKO NEDARIAU“

Tam kitoniškumui apibrėžti Marija neatrado tinkamos sąvokos. Na, tiesiog savotiškas tas savitumas, ir viskas. Gal todėl, kad  sąmoningai vengusi analizuoti, kas, ką ir kodėl taip, o ne kitaip daro. Ji kuria, kaip jai  priimtiniausia. Kodėl – nei galėjo, nei gali paaiškinti. Ji net neprisimena savo pirmojo fotoaparato pavadinimo. Technikos, tvirtina, kategoriškai nesuprantanti. Į klausimą –„ Ką darei?“, atsako: „Nieko nedariau – įleidau šviesos. Tiek, kiek įsivaizduoju, kad turėtų užtekti“.

Virtuoziškas šviesos – tamsos šėliojimas, kontrastų aštrumas, gobiamas glotniu aksomo švelnumu – tokia  „Keistų portretų“ serija. Viena šilčiausių parodų – Mamai. Sako, planavusi dovaną Motinos dienos proga, bet mama išėjusi anksčiau – vasarį.

UŽSIRAŠO, KAD NEPAMIRŠTŲ

-Taip netyčia sutapo, kad pradėjau dirbti Fotografijos galerijoje. O gal tyčia? – suabejoja ir netrukus vėl prabyla apie kūrybą, tarp kurios ir gyvenimo drąsiai rašytų lygybės ženklą. – Gyvenimas nestovi vietoje: tai, kad kažką padarai, nereiškia, jog esi labai svarbus. Antra vertus, malonu, kad tos mano „Spalvotos dienos“  dar keliaus į Vilnių, Kauną, Biržus, aišku, smagu, kad atėjo draugai, daugybė žmonių, kuriems smalsu, ką aš darau. O jeigu žmonėms įdomu – tai geras ženklas. Bet – aš jau turiu naują idėją – naujai parodai. Ir neklausk, kokią – vistiek neišduosiu.

Tiesa, visas idėjas fotomenininkė užsirašanti ant lapelių, kad nepamirštų. Nieko tokio, kad tie lapeliai mėgsta „pasislėpti“ ar „išsivaikščioti“, kartais netikėtai atsirasti, autorę nustebindami: oho, kaip sugalvojusi.

Jeigu reikėtų prisistatyti vienu žodžiu, Marija ištartų: „Portretistė“. Portretas – mėgiamiausia kūrybos sritis. Gražiausias veidas – mamos. Ir apskritai, kuo senyn – tuo gražyn. Nes veidas turi kalbėti, dominti, intriguoti, ir grožis čia vaidina patį nereikšmingiausią vaidmenį.

Be fotoaparato, žinoma, Marija nekeliauja. Bet nė karto nėra buvusi poilsinėje kelionėje:

-Eiti, eiti, eiti, fotografuoti, dėlioti, matyti. Dar noriu eiti. Dar turiu kur eiti. Dar ne laikas sustoti.

Širdis sušyla, kai sulaukia artimiausių žmonių palaikymo: iš profesionalių pozicijų vertina sūnus grafikas, fotografuojanti dukra iš Londono susižavėjusi rašo: „Mama, tu avangardistė“.

***

Marija džiaugiasi, kad, aktyviai dalyvaudama kūrybinėje veikloje, seniai peržengusioje Lietuvos teritorijos ribas, gali pagrįstai teigti: kūrybiškai mūsų fotografai, žiūrint į  Europos kontekstą,  labai stiprūs, retai aplenkiami. Negana to, Marijai rūpi, koks mūsų Panevėžys, kaip miestą vertina patys miestelėnai, pirmą kartą viešintys žmonės, ar pravažiuojantys tik retsykiais. Ji sutinka: taip, nėra pinigų, bet ne jie visa ko matas. Kartais užtektų geranoriškumo. Na, jei valdžia imtų ir paprašytų: fotomenininkai, sugalvokit ką nors, padarykit kažką tokio, kad žmonės norėtų rinktis į centrą. Kad šeimos su vaikais ateitų. Kad būtų veiksmo. Seniai galvoju apie lauko galeriją, kurią galima būtų keisti. Kaip būtų gražu. Ir, aš drąsiai sakau: esu patriotė. Man rūpi Panevėžys, ir toje jubiliejinėje parodoje – Panevėžio – taip pat labai daug.

 

Ingrida Paškauskaitė


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite:

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *