G. Kartano nuotr.

Panevėžyje vyko tradiciniai Maldos pusryčiai

Šiandien Panevėžyje vyko aštuntą kartą miesto mero Ryčio Račkausko iniciatyva organizuoti tradiciniai Maldos pusryčiai. Juose dalyvavo dvasininkai, religinių bendruomenių atstovai, politikai, kariškiai, nevyriausybinių organizacijų, policijos, švietimo, sveikatos, bendruomenių atstovai.

Malonu sveikinti Jus tradiciniuose Maldos pusryčiuose. Šiandien kalbėsime apie tiesą. Žmogus yra laisvas rinktis – suprasti ir priimti tiesą ar ją neigti. Kartais tiesa gali būti sunki, kartais stovėjimas jos pusėje gali reikšti sunkumus ir skaudžias patirtis, tačiau visa tai nublanksta prieš jos nešamą šviesą ir gėrį pačiam, artimui, visuomenei. Džiaugiuosi šiandien čia matydamas žmones, kurie tvirti savo pasirinkime. Džiaugiuosi, kad galėsime išgirsti įžvalgų ir minčių, kurios praturtins šią dieną ir dovanos apmąstymų kiekvienam iš mūsų,“ – sveikindamas susirinkusiuosius sakė Panevėžio miesto meras R. Račkauskas.

Maldos pusryčių metu savo įžvalgomis dalijosi Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, Šv. Juozapato Bazilijonų ordino Vilniaus vienuolyno tėvas Mikolajus Ruslanas, Panevėžio vyskupijos Carito vadovė, Jaunuolių dienos centro vadovė Lina Trebienė ir centro paslaugų gavėja Kotryna Remeikaitė.

Malda tai yra ryšys, kuris mus suburia visus į bendrą susitikimą, bendrą tikslą. Mūsų šiandieninio susitikimo tema tiesa, tad natūralu kyla klausimas kas ta tiesa. Kai Poncijus Pilotas klausė teisiamo Jėzaus kas yra tiesa, jis neatsakė. Taigi tiesa yra Aukščiausiojo tiesa, kuri nekinta, kuri yra tobula, ji vienintelė ir mes esame pakviesti žiūrėti į tą tiesą, gyventi ja. Šie metai paskelbti Šventojo Juozapato metais, primenantys, kad jis ir kiti daugybė kitų kankinių liudijo už tiesą, paaukodami savo gyvenimus. Šiandieną Ukrainos tauta gina savo Tėvynę, kovoja už laisvę, už tiesą ir kaip Jėzus sako „tiesa padarys mus laisvus“. Šiandieną padėkokime, kad galime gyventi savo Tėvynėje, laisvoje Lietuvoje, padėkokime Dievui, kad galime susikaupti, būti vieningi, atjaučiantys, padėkokime ypatingai tiems, kurie kenčia ir vargsta“, – kalbėjo Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM.

Šiais metais Lietuva mini Šventojo Juozapato metus – praėjo 400 metų nuo kankiniškos jo mirties. Šventasis Juozapatas Kuncevyčius, OSBM visą savo gyvenimą paskyrė Rytų ir Vakarų krikščionių bažnyčios vienybei. Dėl šios priežasties jis laikomas ekumenizmo pradininku ir ekumeninio darbo globėju. Šventojo Juozapato gyvenimas glaudžiai susietas su Vilniumi. Būsimasis šventasis – Ivanas Kuncevičius – šešiolikos metų iš Voluinės, kur jis 1580 m. gimė, atvyko į Vilnių mokytis pirklio amato, jėzuitų įkurtoje akademijoje. 1604 m. įstojo į Vilniaus Švč. Trejybės Bazilijonų ordino vienuolyną ir gavo Juozapato vardą. Būdamas pastoriumi turėjo puikių sugebėjimų bendrauti su žmonėmis. Juozapatas Kuncevyčius reorganizavo Bazilijonų ordiną ir įkūrė Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną – Švenčiausiosios Trejybės kongregaciją, kurios būstinė yra Vilniuje. 1618 m. tapo Polocko arkivyskupu. Juozapatas Kuncevičius tvirtai rėmė katalikų ir stačiatikių Bažnyčių sąjungą, kuriai pasipriešino dalis rusų stačiatikių. Jį nužudė Vitebsko piliečiai, kurie priešinosi šiai sąjungai. Praėjus 20 metų po mirties, 1867 m. Juozapatas paskelbtas palaimintuoju, o po to popiežius Pijus IX paskelbė jį šventuoju“, – sakė Šv. Juozapato Bazilijonų ordino Vilniaus vienuolyno tėvas Mikolajus Ruslanas.

Juozapato asmenybė yra aktuali ne tik dėl jo kankinystės sukakties, bet ir dėl jo ganytojiškos veiklos, kuri yra ypač aktuali šiandienos įvykiams. Būsimas šventasis aiškiai suprato, kokia svarbi Bažnyčios vienybė ir visuotinumas. Šventasis visur ir visus ragino vienytis aplink Kristaus vietininko žemėje sostą, kad, anot Evangelijos, „Tegul visi bus viena“. Tai ir buvo viso Šv. Juozapato gyvenimo šūkis. Vienytis dėl žmonių varge, nepaisant jų amžiaus, lyties, tikėjimo, kitų skirtumų, vienijant jėgas ten, kur didžiausi poreikiai, ar būtų pandemijos laikas, ar tebesitęsiantis karas Ukrainoje. Tai yra ir Lietuvos Carito misija. Visi Bažnyčios darbai yra meilės išraiška. Gailestingoji meilė yra Bažnyčios tarnyba, skirta nepaliaujamai kovai su žmonių kančiomis bei nepritekliais. Istorija parodė ir pakartoja – kaip mokame susivienyti nelaimės akivaizdoje. Jungtinė paramos grupė jau antrus metus susitelkusi artimojo meilės darbams Panevėžyje. Kaip sako karitiečiai – vienybėje mano mažai tampa mūsų daug“, – kalbėjo Panevėžio vyskupijos Carito vadovė Roberta Daubaraitė-Randė.

Savo pasakojimą apie bendrystę ir įvairovę noriu pradėti nuo savęs, nuo 1970-ųjų vasaros, kada užsimezgė nauja draugystė. Gyvenau daugiabutyje, kol tėvai dirbdavo, nenorėjo, kad aš eičiau žaisti į kiemą, taigi daug laiko žaisdavau tiesiog balkone. Ten ir sutikau balkono draugę. Ji buvo kitokia…. ji nelankė mokyklos, neišeidavo žaisti į kiemą, kai į jos namus ateidavo svetimas žmogus, tėvai ją uždarydavo kitame kambaryje… Mano balkono draugė buvo nematoma, negirdima, neegzistuojanti aplinkiniam pasauliui, nes ji turėjo viena chromosoma daugiau nei aš ar kiti mano bendraamžiai. Bet man, mažai nuobodžiaujančiai mergaitei, ji buvo geriausia draugė, aš nemačiau jos negalios, neturėjau išankstinių nuostatų. Aš mačiau tik bendraamžę, su kuria linksma ir įdomu žaisti kartu. Bendrystė man yra tai, kad visi žmonės gali džiaugtis vieni kitais, vertinti vieni kitų išskirtinumą, matyti stiprybes, o ne silpnybes. Šiandien su manimi yra kita mano draugė – Kotryna. Esu tikra, jei Kotryna būtų gyvenusi iki nepriklausomybės atkūrimo, tikriausiai taip pat būtų buvusi nematoma. Bet šiandien Kotryna čia ir mano širdis dainuoja, nes būti šalia asmens, turinčio negalią yra tikroji bendrystė“, – teigė Jaunuolių dienos centro vadovė Lina Trebienė.

Taip, aš čia ir tuo džiaugiuosi. Džiaugiuosi, kad gyvenu Panevėžyje, mieste – kurio bendruomenė yra atvira, palaikanti, suprantanti mane ir mano poreikius. Tačiau iki pradedant lankyti Jaunuolių dienos centrą ir aš jaučiausi nematoma. Turėjau vos vieną kitą draugą, o laiką dažniausiai leisdavau prie televizoriaus ar kompiuterio. Šiandien aš lankau Jaunuolių dienos centrą. Nebeturiu laiko seniems įpročiams. Jaunuolių dienos centre aš galiu realizuoti savo idėjas. Daug dirbu, kad keisčiau visuomenės požiūrį į negalią. Skaitau paskaitas, pasisakau seminaruose, konferencijose. Mane dažnai kalbina žurnalistai. Ir matau, kad žmonėms įdomu manęs klausytis. Organizuoju renginius ir edukacijas miesto darželių ir mokyklų moksleiviams. Kartu su draugais verdu „solidarumo“ kavą. Kartu su draugais kuriu originalius, kokybiškus ir vienetinius keramikos, bižuterijos gaminius. Šiandien noriu akcentuoti, kad bendrystė tai ne tik kavos puodelis, papuošalas, keraminis indas ar atliktas darbas. Bendrystė – tai pasitikėjimas vieni kitais, patikėjimas žmogumi su negalia ir bendros prasmės kūrimas. Kviečiu jus visus nuoširdžiai bendrystei, tikram prisilietimui prie asmens, turinčio negalią“, – kalbėjo Jaunuolių dienos centro lankytoja Kotryna Remeikaitė.

Maldos pusryčių renginį vedė visuomenės veikėja, G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureatė Albina Saladūnaitė. Svečiams dainavo Vytauto Mikalausko menų gimnazijos mokinės bei jų mokytoja Laima Česlauskaitė-Zamkauskienė.

Maldos pusryčių tradicija atsirado XX a. viduryje JAV. Nuo 2001 metų jie rengiami ir Lietuvoje.

Komunikacijos skyrius


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: