Paskutinės atostogų dienos dvelksmas

Kalendorinė vasara baigėsi. Paskutinė atostogų diena. Tokiu pavadinimu yra puikus Arūno Žebriūno filmas. Taip pat dvelkiantis švelniu liūdesiu, vienatve, jaunatviška filosofija, kaip ir rugpjūčio NEVĖŽIO atlankas. Šiandien tradiciškai į šio mėnesio tribūną kopia Panevėžio „Minties“ gimnazijos jaunieji kūrėjai su poezijos, prozos, net neįprastos dramos kūriniais. Atsirado ir … epistoliarinio žanro spalvų. Žodžiu – įdomu, džiugu, išradinga!..

Kūrėjus pastebėjo mokytojos Emilija Gedraitienė,  Danguolė Smalinskienė ir Eglė Noreikienė.

Pijus Gustas (10 kl.)

„Išradingumo ir naujų idėjų visada atrasi, jei būsi atidus ir įžvalgus. Kūryba iš to ir atsiranda…“

Laiškas Panevėžio miesto įkūrėjui

Sveikas, Aleksandrai.

Esi svarbus asmuo, kadangi tu – Panevėžio įkūrėjas. Todėl norėčiau tavęs kai ko paklausti. Kaip tais laikais atrodė Panevėžio apylinkės ir kaip tu, didysis Aleksandrai, leidai pradėti statyti tokį miestą? Man atrodo, tada čia buvo tik pievų pievos ir Nevėžio krantai. Juk praėjo tiek amžių… Kaip norėčiau, kad tu matytum, į kokį gražų bei didelį miestą per tuos kelis amžius virto Panevėžys! Jame yra daug skulptūrų, liudijančių istoriją. Mane labiausiai sudomino tavoji, kadangi, mano manymu, ji yra didingiausia ir turinti pačią didžiausią istoriją… Norėčiau aš, tik mažas žmogus, kalbėdamas su tavimi, didingu žmogumi, perteikti, kad pajaustum dabartinio Panevėžio didybę ir jo grožį. Atėjęs kitą kartą prie paminklo tikiuosi pamatyti kažkokių ženklų, kad mūsų dialogas tęstųsi. Tiek galėsiu papasakoti, kuo dabar didžiuojasi mūsų miestas, ir kad jis turi sostinės vardą. Juk Aukštaitijos sostinė – tai svarus vardas. Tikiuosi dialogo ir ateityje.

Pijus,

XXI amžiaus jaunuolis

Elinga Karošaitė (11 kl.)

„Kūryba man – kaip gyvenimo pamatymas. Kitaip. Kitokio. Tik mano. Apie tai ir rašau: kokio gyvenimo noriu ir kokį matau…“

Pasimatymas ir saulėgrąžos

Krentantis saulėlydis. O aš vis lekiu. Noriu suspėti pasimatyti. Ne. Ne! Ne saulės palydėti. Tai per daug banalu ir dažna. Mano mintys krypsta tik į viena. Pasimatymas. Ne. Ne! Nenoriu aš matyti nei jo, nei jos, nei jų. Šią minutę mano protas nusitaikęs į vieną mintį – pasimatymas su savo siela. Saulė nesusitinka su mėnuliu nei dieną, nei naktį. Ji leidžiasi, o jis dar tik kyla. O aš pabandysiu laimę susitikti su savimi.

Pasimatyme su savimi pamiršau gėles. Šiam momentui būtų tikę saulėgrąžos. Galbūt jos sugrąžintų saulę? Ne. Ne! Ne man saulė reikalinga. Saulė reikalinga mėnuliui. Jie juk visą laiką tik vieni. Ne. Ne! Nesuveskime jos su mėnuliu. Nelįskime į gamtą. Tik žmogui reikia žmogaus. Kad ir kaip norėjau pabūti viena… Ta ramybė, nebe tokia rami. Nebenoriu būti tik aš ir siela. Pasirodo, negali amžinybę matyti vieno ir to paties – tik savęs. Ne. Ne! Nepadauginkime savimeilės. Nesikiškime į svetimą būtį. Tekėkime palengva sava vaga. Svarbiausia –  nepamirškime pasimatymų.

Emilis Gudeliūnas (10 kl.)

„Kurdamas kitaip pamatai pasaulį, ryškesnį, prasmingesnį. Gali paklaidžioti ir pabūti su savo fantazija. Tai galimybė“.

Aš, skaitantis žmogus ir vėžliai

Labas, skaitantis žmogau,

Pasakyk man: ką mąstai?

Sėdi vienas tu kiemely,

Padraugauji su vėžliais.

Pasakysi, ką skaitai,

Pasvajosime kartu.

Jeigu norite skaityti –

Oi, skaitysime, vėžliai.

Neskaityk, žmogau, tu vienas,

Tau labai bus nuobodu,

Leisk ir man tu prisijungti

Su vėžliais kartu.

Nesėdėk tu ant žolytės,

Atsisėski ant kėdutės,

Lis lietutis, sušlapsime abu, ne vėžliai,

Bet… bus labai nepatogu.

Kartu sėdėti su mintiečiais,

Jums turėtų būti juk smagu,

Viską mokam, viską žinom,

Čia niekada nebūna nenuobodu.

Evelina Laurikėnaitė (10 kl.)

„Evelina labai tyli ir uždara mergina. Kartais atveria savo vidų per kūrybą, kuri apmąstyta, savita, dažnai ir skaudi…“– mokytoja Emilija Gedraitienė.

Skaudi atmintis

Nulinko medžių šakos, papūstos vėjo,

Lyg slėpdamos Tave užkloja žemės paklote.

Ten stūkso rūstus atminimo akmuo.

…Kodėl žvyras pravirko ant kelelių plačių?

Staiga mintys užplūdo: koks gyvenimas sunkus.

Išlaisvinti tada norėjai tuos priešo paniekintus namus.

Vingiuoja šiandien keleliai netoliese ir nežino.

Tada buvo: pasigirsta beldimas į duris.

Kodėl tu nebėgai nuo šautuvų ugnies?

Dabar namai paskendę skausme ir niekas jo neištrins…

Nors tai istorija, bet ji tikra.

Dabar Tau vyturiai savo giesmę kuria, tu jau girdėsi amžinai.

Inesa Vaičikauskaitė (10 kl.)

„Drąsiai teigiu, kad kūrybingumas  ne tik padeda kasdienybėje, bet ir labai motyvuoja. Tai pajaučiau pradėjusi lankyti dar vieną su kūrybingumu susijusį būrelį – dainavimo studiją. O rašydama išlieju įvairiausias aktualias mintis. Tai labai padeda…“

Laiškas Don Kichotui

Sveikas, mielas Don Kichote!

Pagaliau susikaupiau parašyti Tau. Juk esi kažkuo panašus į mane. Kuo? Labai puikiai suprantu, kaip Tu dabar jautiesi. Kažkas įvyko ir mano gyvenime: juk aš pati prieš porą metų, norėdama numesti svorio ir pasikeisti stilių bei išvaizdą, jaučiausi lygiai taip pat. Manęs niekas nepalaikė ir manimi netikėjo. Taip, pradžioje bandžiau visiems įrodinėti, kad aš galiu,  kaip jūs to nesuprantate?  Bet visi ir toliau šaipėsi ir vadino mano sumanymus kliedesiais. Norėdama būti dėmesio centre, kaip ir Tu, likau tik pašaipų objektas. Patyriau panašų, gal šiek tiek švelnesnį atvejį, kai eidama koridoriumi mokykloje buvau stumdoma klasiokų, kaip atiminėdavo daiktus ir juos laužydavo. Juk ir Tau panašiai buvo:  ir Tave apmėtė akmenimis už tai, kad Tu jiems atrodei pakvaišęs ir nesuvokiantis realybės žmogus. Visai ne riteris… Net bijau pagalvoti, kaip turėjai jaustis, kai Tave išrengė visų akivaizdoje. Niekas nė negali pagalvoti, kokie žmonės gali būti žiaurūs ir beširdžiai. Būna, kai tu nori tik gero, o niekas to nevertina. Tu esi labai protingas ir turintis savo nuomonę žmogus, kas daugeliui nepatinka, kad tu mąstai visiškai kitaip. Bet, manau, ir Tu dabar supratai, kad geriau net nesistengti kažką įrodyti kitiems, o elgtis taip, kaip pats nori, o likimas pats nuves tave tuo keliu, kuriuo ir lemta eiti.  Pažvelk, kiek daug visko pasikeitė, kai tu nustojai kitiems kažką įrodinėti ir darei taip, kaip širdis liepia tau. Tu atradai savo tinkamą kelią ir dabar, manau, esi laimingas,   kaip ir aš. Dabar nebeklausau nieko, niekam nieko nesakau, atsiribojau nuo tų žmonių, kurie manimi netikėjo. Dar tada nežinojau apie Tave, bet dabar lygindamasi galiu pasakyti, kad pasiekiau tai, ko norėjau – dabar galiu eiti išdidžiai iškėlusi galvą pro juos ir žvilgsniu rodyti, kaip jie nieko nepasiekė. O aš jau padariau tiek, kad turiu įspūdžių, prisiminimų. Kasdien judu į priekį. Lankydama „Meno“ teatrą su šypsena žvelgiu į Tave.

Inesa

Karina Kviliūnaitė (10 kl.)

„Rašyti man įdomu. Mintys dažniau atsiranda perskaičius kitų kūrybos ar susitelkus į kokią nors temą. Smagu, kai kažkas pavyksta“.

Duonelė

Labai seniai, būdama jauna vilkė, klaidžiodama miške atsitiktinai sutikau žmogų. Aš išsigandau, kad tai gali būti medžiotojas, ir mečiausi bėgti. Baimindamasi, kad žmogus gali mane vytis ir norėtų iš manęs pasidaryti kailinius. Sprukau, kiek kojos neša.

Bet… bėgant laikui mačiau, kad žmogus vis ateina į mišką. Pradėjau stebėti jį. Sekiau iš tolo. Kol vieną tamsią žiemos naktį vėl pastebėjau žmogų labai arti, greitai pasislėpiau už artimiausių krūmų… Mačiau, kad jis turi pintinėlę. Norėdama išsiaiškinti, kas joje yra, pauosčiau…

• Koks gardus kvapas… – pagalvojau ir toliau jį stebėjau.

Kasdien matant, pradėjo atrodyti, kad jau nėra toks ir blogas tas žmogus. Apsidairiau aplinkui, norėdama įsitikinti, kad jis yra vienas. Tada pradėjau slinkti tyliai vis arčiau. Jis, išvydęs mane, labai išsigando ir pargriuvo į pusnį. Kai buvau prie pat, lėtai, nedrąsiai iš pintinės ištraukė didelę gardžią duonos žiauberę ir numetė man. Buvo labai netikėta.

Po to įvykio labai dažnai matydavau jį miške. Vėlai vakare visada atsinešdavo po gardžią riekę duonos ir duodavo man pasisotinti. Praėjus dar kuriam laikui, jis įgavo pasitikėjimo, leidausi būti paglostama. Juk jis išgelbėjo mane nuo bado, nuo mažų žvėrelių žudynių. Nuo tada buvau šaukiama kaip prijaukinta jauna vilkė, vardu Duonelė.

Saida Juodelytė (9 kl.)

„Naujoje mokykloje – nauji išbandymai. Per pamokas ir per kūrybą. O papasakoti, manau, turiu ką. Pamažu įsileidžiu į savo kuriamą pasaulį. Jame jau turiu kai ką nuveikusi. Apie kokybę tesprendžia kiti…“

Pakelti ir neštis

Ech, gyvenimas!.. Jis pilnas išbandymų. Lyg kažkas vis bando pakišti man koją ar nusviesti į

pasaulio kraštą. Ir palikti, nutrindamas kelią atgal. Net per Kalėdas nesijaučia džiaugsmo, nes viskas po truputį griūna. Ir baisu pagalvoti, kas bus toliau… Baisu atsikelti rytais ir kažko tikėtis.

Vėl blogiausio? Joks tornadas ar išsiveržusio ugnikalnio liepsnos manęs nebenustebintų…

Gyvenimas darosi panašus į juodą debesį, kuris pamažu vis spaudžia ir spaudžia. Ne, ne kūną.

Širdį. O visi aplink kartoja, kad turėčiau judėti į priekį. Jie nesupranta. Man, ko gero, lengviau

būtų drakoną nugalėti negu… Sunku judėti į priekį, kai viskas, ko tu nori, yra tik grįžti į laiką, į

praeitį, kai viskas buvo gerai. Praeitis lyg prarastas rojus. Ne pasakiškas, o paprastas, žemiškas.

Tada sustodavai pasigrožėti raudonu lyg vynas dangumi ar norėdavai, pamačiusi ant žemės gražų

klevo lapą, pakelti ir neštis su savimi lyg vėliavą. Visur buvo džiaugsmo ženklų. Jų neliko. Išeiti

iš namų darosi vis sunkiau ir sunkiau. Tikriausiai čia ir prasideda naujas mano gyvenimo skyrius. Kitoks, sunkesnis, skaudesnis, aštresnis.

Gabrielė Augaitė (9 kl.)

Mokytoja Eglė Noreikienė: „Pirmieji žingsniai labai nedrąsūs. Jaunas žmogus kelia klausimus ir ieško atsakymų. Tuo džiaugiuosi…“

Ar verta gyventi?

Šio klausimo manęs visai neseniai paklausė moteris, baigusi psichologijos studijas. Aš jai atsakiau: ,,Dėl ko ir ar verta gyventi, yra labai plati tema, apie kurią kalbant galima pasiklysti, tačiau apgalvoti tai būtina”. Tą dieną pati to nesuprasdama tik apie tai ir galvojau. Todėl dabar ir noriu apie tai pasikalbėti.

Gyvenimas – tai yra galimybė, kurią kiekvienas žmogus pasirenka pats. Vieni džiaugiasi kiekviena diena, o kiti nebemato prasmės. Nė vienas žmogus savo likimo nepasirenka, todėl kiekvienas turime žengti žingsnį atsakingai.  Siekiant tikslų, reikia dirbti. Negavusios palaikymo mūsų svajonės išblėsta. Bet niekada negali pasiduoti. Visada į visas situacijas reikia žiūrėti  pozityviai. Ir ieškoti atsakymo į klausimą – dėl ko verta gyventi?

Gyvename, kad gyventume. Jausmai – jie mus džiugina. Meilė, draugystė, atlaidumas… Juk, tarkim,  per Šv. Kalėdas, kai artimam žmogui dovanojate dovaną, džiaugiasi ne tik jis, bet ir jūs. Jūs suteikėte tam žmogui šypseną. Bendravimas – tai viena iš svarbiausių gyvenimo vertybių. Tikrai sutiksite, jog gyvename, kad pajaustume gyvenimo skonį. Taip pat prisimenu žodžius, kuriuos man paliko moteris:  ,,Gyvenimas yra lyg nesustabdomas žaidimas, kurio įsupti mes kaskart klausiame savęs kodėl, ieškome atsakymų, vardan ko mes gyvenam, dėl ko stengiamės. Žmonės nori palikti po savęs kažką, tik tada jie jaučiasi svarbūs.”

Visada gyvenime reikia išlipti iš to besikartojančio ritmo ir pasidžiaugti. Juk mes ne robotai, turime jausmus, galime verkti, juoktis, svajoti. Iš gyvenimo gali pasiimti viską, ką jis duoda. Tik turi pats to norėti. Savo nuomonę jums pasakiau.

Jausmai – būtent dėl jų verta gyventi.

Kamilė Barakauskytė (10 kl.)

„Kamilė noriai dalyvauja kūrybiniuose projektuose, o tai labai džiugina. Jaunoji kūrėja stebina netikėtais perėjimais nuo vienos minties prie kitos.  Tikiuosi, kad Kamilė ir toliau rašys, ir ieškos savitos raiškos“, – mokytoja Danguolė Smalinskienė. 

Vėlus vakaras

Vasaros naktimis pasaulis

Juda, klausos per atstumą.

Tarpvalstybiniame kelyje su savo mašina šnypščiu

ir burzgiu, retkarčiais pasigirsta sirena,

kad net mus apima šaltkrėtis.

Kartais giedromis, ramiomis naktimis

balsai sklando mūsų miegamajame,

mėnulis ir suskaidytas,

tarsi dangus būtų jį paleidęs

gerokai prieš mūsų gimimą.

Žiemą uždarome langus

ir skaitome Čechovą…

Kažkas verkia savo pasaulio.

Kokia prabanga būti tokiai laimingai,

kad galime liūdėti

per įsivaizduojamus gyvenimus.

Mane nulipdė iš molio

Tai buvo XVIII amžiaus pradžia. Prisimenu buvau jauna ir gražiausia tų laikų dama. Aš užaugau Paryžiaus miestelyje, bent jau taip sakė mano tėvai. Tuo metu aš dar nesupratau, kas per žmonės jie buvo. Kai augau pas tėvus,  aš buvau visų gerbiama dėl mano tėvų. Bene jie buvo viso Paryžiaus skulptoriai.

Namuose nuolat matydavau molio skultūras, vazas ar puodelius. Tėvai man sakydavo, kad mes visi esame kaip tas molinis angeliukas, kuris kabo prie įėjimo. Žinoma, aš niekados nesuprasdavau, kuo mes, žmonės, tokie jau panašūs, juk tai tik molio gabalas.

Bėgant metams tėvai neleisdavo man prie angeliuko net prisiliesti. Aišku, kad ir kokia jauna ir kvaila mergiotė bebūčiau, man teko nepaklusti tėvams vienaip ar kitaip. Gaila, kad laiko atsukti negalime.

Deja, molis, prie kurio prisiliečiau tapo gyvas, jis pradėjo judėti, su juo mano ranka tapo moliu ir aš įgavau molio formą.

Tėvai mane pagamino, tai jie mane sukūrė. Aš buvau tas kabantis angeliukas. Jie mane sukūrė, aš buvau tas molio gabalas, kurį mano tėvai besąlygiškai mylėjo. Dabar suprantu, kad tai ne vien tik molio gabalas, tai yra gyvybė, kuri mus supa, gal kam tai tik molio skulptūrėlė, bet kažkada ji turėjo jausmus. Ji keitėsi ir galų gale ji grįžo atgal, iš kur ir atėjo.

Domantė Teresevičiūtė (12 kl.)

„Domantė dažniausiai rašo angliškai. Pati pasirinktą žanrą vadina dialogų istorija. Dalį istorijos išvertė į lietuvių kalbą. Įkvėpimo šaltinis – filmai ir rastos ar išgirstos sparnuotos frazės“, – taip jaunąją kūrėją apibūdina mokytoja Eglė Noreikienė.

I DALIS

Tikrai meilei niekada nėra nei laiko, nei vietos.

Tai atsitinka netyčia, širdies plakimo metu,

per vieną mirksinčią ir tvinkčiojančią akimirką…

Štai aš stoviu ir laukiu… Jo… bet jis niekada nepasirodo… O gal grįžta, kai aš miegu?.. Bet kas ten žino… Esu priversta pasilikti… būti ištekėjusi… mylėti… Pamažu įsimylėjau jį… velnią… demonų karalių… Jis mane pasiėmė..  privertė įsimylėti… Bet jis mažai ką žino … tarp mūsų nėra meilės… Jis niekada nemylėjo manęs taip, kaip aš jį mylėjau… Mano meilė jam yra kaip truputis pasakų dulkių, kurios nublanko… Bet kas gi nemylėtų karšto gražaus… blogiuko. Kuris įsiviliotų į savo spąstus ir paliktų… Pamirštu viską apie praeitį ir tapatybę… Atimta siela… sveikas protas… Viskas. Bet aš viską vis dar saugau… Viską prisimenu… Kaip jis iš pykčio pasakė ,,tu kitokia“. Ir išėjo. Ir  daugiau jo nemačiau.

Sargybinis: „Jūsų Didenybe, turėtumėte įeiti į savo kambarį, kol demonai neišėjo.“

Pažvelgiau į sargybinį šyptelėjau ir linktelėjau. Demonai… jis grįžta namo naktį jų suvaldyti… Gal jis bando mane apsaugoti?… O gal ne… jis tik dirba savo darbą.

Euna: „Kada karalius grįš?“

Paklausiau švelniu, tyliu balsu… Mano gerklė vėl išdžiuvo…

Sargybinis: „Jis man nepranešė, kada grįš namo. Bet nesijaudinkite, Jūsų Didenybe, jūsų vyras greitai grįš.“

Jis man nusišypsojo, jo šypsena buvo netikra, kaip mano meilė Karaliui. Čia viskas netikra… net žmonės. Jie  demonai. Kurie neišeina dieną. Dvaras per didelis dviem žmonėms. Turiu  viską, ko noriu. Bet… aplink netikri jausmai… Viskas niūru… tamsu…

Euna: ,,Ačiū…”

Jis nusilenkė ir aš nuėjau link savo miegamojo…

Tuščia širdimi sustojau prie lango, kuris buvo prie mano kambario… Lietaus lašai slinko per stiklą. Atrodė ramu ir gražu… Kasdien tas pats… niekas nepasikeitė. Šiai vietai trūksta harmonijos.

Euna: „Aš pasiilgau saulės… pasiilgau savo senojo gyvenimo… man reikia jį susigrąžinti.. bet jam reikia manęs… jam reikia savo karalienės.“

Pridėjo pirštus ant lango, slinkdama juos lietaus lašais. Gal vieną dieną gausiu savo meilę – prizą už tai, kad susigrioviau savo gyvenimą… Bet kartais pagalvoju, kad čia yra viskas, išskyrus meilę. Gal turėčiau jam atsiduoti? Gal turėčiau atiduoti jam savo sielą, sveiką protą, praeitį?… Bet ką aš galvoju… ne tai turėčiau galvoti… turiu palikti šią vietą… bet negaliu … Sunkiai atsidususi nuėjau į savo miegamąjį.

Štai aš vėl vaikštau po dvarą, nieko neveikiu… Čia nėra ką veikti… Išėjimas į lauką nepadės panaikinti nuobodulio… Pajutusi tamsią aurą už nugaros, sustojau vaikščioti ir įkvėpiau prieš apsisukdama, ir radau juodą dūmų kamuolį. Štai jis… vėl… po mėnesio nusprendė pasirodyti.. Nusilenkiau jam taip, lyg jis būtų mano Karalius…

Euna: „Sveiki sugrįžę, mano karaliau…“

Pažvelgiau į jį, kai jis stovėjo susikišęs rankas į kišenes. Jis gražus… jis privertė mano širdį plakti greitai… bet dabar jis man nekelia jokių jausmų…

(…)