Patricija Mažeikaitė (12 kl.)

„Tiesą pasakius, dvyliktoje klasėje mažai bemąstome apie savo pomėgius, laisvą laiką, tačiau literatūrinė kūryba į mano gyvenimą atėjo būtent paskutiniaiiais gimnazijos metais. Rašau esė ir eilėraščius. Be šios kūrybos, gyvenime turiu ir muziką – esu Pasvalio muzikos mokyklos absolventė, dažnai tapau, tačiau tai tik hobis. Dar lankau ir teatro pamokas, šioje srityje matau ir savo ateitį“.

Eilėraščiai

*

Peleninėje apstu

Sudegusių žmogeliukų –

Pakilusių, dūmais išnykusių

Su viltimi prisikelti.

Prasirūkę Dievo plaučiai…

*

Pasauly dusau nuo peripetijų smalkių,

Kol išmokau nebekvėpuoti.

Dabar tik matau nykstančias rūšis,

Matau žmones, nulenktomis galvomis

Einančius į bažnyčią, gal gėda?

Kaltės jausmas – pamirštas,

Lyg fenomenas, istorija, praeitis…

Sunku žiūrėti į akis?

Išmokau nebematyti,

Laikui bėgant, išmoksiu nebegyventi.

*

Lapais kritau rudenį

Į žemę veidu.

Gulėjau prigludusi,

Kol išnykau,

Kol tapau tik dulke.

Tokia, kaip gimiau…

*

Atjautą žemei

Jaučiau pavasarį.

Kaip sunku keltis iš nieko –

Kaip žolei,

Kaip gėlei,

Kaip kūnui.

Sunku rudenį mirus žemei.

Ir aš su ja miriau…

*

Prie turgaus močiutė.

Du skatikai,

Ir žibučių ryšulėlis –

Tavo.

Jos duona…

*                   

Kaip tylu kambary,

Iš žmonių šurmulio

It bičių avilio grįžus

Namo vakarais.

Nejungi šviesos,

Nes diena nusibodo.

Atsisėdi ant kėdės

Tamsių šešėlių apsupty,

Dūmų šyde ir vyno taurėj

Skandini vienatvę ir save.

Ir daugiau nieko…

Ir vėl eini į Pasaulį

Kiekvieną rytą, visus metus.

Ir nesupranti:

Ar gera vienam?

*

Melancholiškai tapau gyvenimą

Ant pigaus drobės lapo.

Apdažytos rankos išduoda mano prigimtį,

Vargani skarmalai mano buitį,

Šlykštus „PRIMA” mano bruožus.

Taip melancholiškai tapysiu ir mirtį,

Kelsiu „SALIUT” už didžiąją schizmą,

Du atskirus pasaulius.

Istorijoje jie griuvo abu… 

*

Baltiems klavišams ant galvos

Išsirikiavę juodmarškiniai,

Iškreiptu garsu nusilenkę,

Savo dalią atiduoda baltiesiems.

Lyg šachmatai.

Tik su muzika statai ėjimus…

X

Emocija – kilmė mūsų poelgių, o gal ir mūsų pačių. Tik kiek kitokią tiesą įrodinėja „beemociai”. Taip, taip, pasirodo, yra ir tokių. Girdėjau įdomų pasakymą, neva emocijomis gyventi – nenormalu.

Pradėkime nuo pradžios. Mano išrasta tiesa: mūsų visas gyvenimas – viena didelė emocija, kuri sudaryta iš mažesnių, o jos iš dar mažesnių ir t. t. Kiekvieną kintančio gyvenimo akimirką žmogus patiria kokią nors emociją (nesvarbu, kokia jos kilmė ar kokia ji). Tad ar gyvenimas be emocijų nebūtų lygus mirčiai? Juk emocija ir esame mes, tai mūsų spalvos, kurias mato kiti, kurias matome mes patys.

Be viso to, kad gyvenimas be emocijų yra lygus mirčiai, gyvendami be emocijų mes iš tikrųjų galime mirti. Juk išgąstis, stresas – tai viena labai didelė ir aiški emocija. O kokia to pasekmė? Adrenalino pliūpsnis išsiskiria į kraują, o tada tai, o vaikyti, žmogus ir kalnus gali nuversti, ir išgelbėti save ar kitą. Avarijų metu vyksta visiškai toks pats dalykas. Juk jei važiuotum kaip snobas ir iš priešpriešos tau pasirodytų automobilis, kol tu sugalvotum nusukti, šventieji angelai jau leistųsi į žemę, o gal ir būtų nusileidę tavęs pasiimti.

Tad emocijos yra būtinos. Pyktis, skausmas – juk tai nuostabu, tai tave moko. Meilė, pagarba – juk nuostabu mylėti ir jausti savyje drugelius. Ar aš klystu?

Gyvenimas lygus emocijai. Kuo emocijų daugiau, tuo žmogus laimingesnis, įdomesnis.

                      X

Sakei man: tik likimas kaltas, kad laiko pažinti vienam kitą buvo per mažai. Nors tarp nulio ir vieno yra begalybė. Ar pagalvojai apie tai? Turėjome ją vieną, turėjome vieną savo begalybę. Turėjome. Paleidome ją vėjais…

Nuo vieno iki begalybės – tiek nedaug. Tik aš ir tu. Tačiau to esmė ne atstumas, o vis tolstanti realybė, kuri bėga ir bėga skaičių aibėmis. Tik nesuprantu. Ar bėgu aš, ar tu – nuo to, ką kūrėme abu?

Prisiminimai…

Sakei man: likimas kaltas, kad laiko bėgti kartu mums buvo per mažai… Bet ar suklupusią mane tu kėlei? Atsiprašau, kad bėgau per lėtai, kad klydau aš į šonus kaip vėjas, besiblaškantis miške. Ar čia jaunystė, ar noras bandyti kaltas?

Kaip vėjas rudenį laukuose, kaip pririšta prie žemės laukinė smilga lakiojau į šalis. Bėgau nuo savęs, o tu iš šono žiūrėjai. Ar priėjai?

Graudu, graudu… Ar nėrėmės iš kailio, jog būtume kartu.

Prisiminimai…

Slėpiau aš tiesą, bet dabar mana siela nuoga. Tik nežinau, ar jausmas mano širdį lanko kitoks… Nežinau, ar buvau teisi, lakiodama vis atgalios. Skaudu, skaudu man, kad nesuprantu savęs. Tai kaip galiu suprasti, kas esame mes?

Sapnavau naktimis lakiojančią vienatvę. Vis negalėjau pabusti iš realybės…