Pieta „Atgimusiai tautai“

Tai istoriniais 1990 metais prisikėlusios lietuvių tautos kančias simbolizuojantis paminklas. Stovi jis Panevėžyje, Nepriklausomybės aikštėje, prie tais pačiais 1990-aisiais tikinčiųjų atkurtos Švč. Trejybės bažnyčios.

Kad ir kaip būtų keista, apie šio reikšmingo, istorinę ir meninę vertę turinčio paminklo pastatymą šiandien žinoma tiek, kiek parašyta kitoje jo pjedestalo pusėje. Paminklo fundatoriai yra Zenonas Lipnevičius, Vyturys Giknius ir Valdas Brazdžiūnas. Skulptorius Juozas Lebednykas. Architektas Vacys Andriuška. Internete ir kitur galima rasti ne vieną šio paminklo aprašymą, bet informacija apie jį tokia pat trumpa. Blogiausia, kad apie paminklo atidengimą 1990 metais ano meto spaudoje nebuvo pateikta jokio reportažo. Laikui bėgant, paminklo pastatymo įvykiai išblėso, o apie juos nesant rašytinių duomenų, liko užmiršti. Paieškoję kitur sutinkamų žinių, pamėginkime sudėlioti nors fragmentinę šio paminklo pastatymo istoriją.

Tikslią paminklo pastatymo datą sužinome iš kunigo Roberto Pukenio 1993 metais išleistos publicistikos knygos „Teesie…“. Viename jos straipsnių, skirtų prie Švč. Trejybės bažnyčios pastatytai Pietai, kunigas rašo, kad 1990 m. gruodžio 25 d. per Šv. Kalėdas ją pašventino vyskupas Juozas Preikšas. Paminklas pastatytas ir bažnyčia atkurta buvo kunigo Roberto Pukenio rūpesčiu. Savo straipsnyje toliau jis paaiškino, kodėl pasirinkta buvo Pieta ir kodėl ji skirta prisikėlusiai lietuvių tautai. Be ilgesnės šio paaiškinimo citatos čia nebus galima apsieiti:

„Pieta, čia tavo sielvartas, kuriam Tave pasmerkėme mes, išsigindami Kristaus, išduodami jo idealus, gyvendami be sąžinės, be meilės. Tai mes Tave palikome sulytą, apsnigtą, o Tu šaukei į laisvės rytą. Marija, gelbėki Tėvynę Motiną, istorijos kelyje pavargusią, išsekusią, bet sustiprintą Tavo malonių ir maldos. Jinai lyg granitas stovėjo prieš tankus Vilniuje prie televizijos bokšto. Ir budelių tankai, traiškę jos vaikus, sustojo, palikdami neramią rytdieną, penkiakampę vielą lyg žaizdotą votį žemės krūtyse. Mūsų taikios aukos pasauliui įrodė, kad Lietuva nenugalima. Ją laimina Pieta. Ir mes nepaklydome tamsioj nakty. (…) Tai Tu, Lietuva, nesibaigianti drama. Tu – mūsų perverta krūtinė, pašvaistės ilgesys, sukilėlių laužais ir Romo Kalantos pelenais pasklidęs gandas. Kai vėjas siaudžia ar širdyje pūga ar gęsta žvaigždės, ar saulė šviečia, Tu stovi, Pieta, skausme sustingus. Tu, amžinojo grožio, meilės ištikimybės ir tiesos Motina, laimink mūsų šalį.“

Geriau pasakyti apie tuos, kurie aukojo pinigus, rūpinosi ir kūrė šį paminklą, kažin ar būtų galima. Reikia tik jo istorijos ne fragmentinės, o išsamesnės. Ji negali būti užmiršta, ji turi būti žinoma visiems. Dar pastebėta ir kunigas Robertas Pukenis rašė, kad pastatytoje Pietos skulptūroje sopulingoji motina Marija, laikanti ant kelių nukankintą sūnų Kristų, pavaizduota su jai į širdį giliai įsmigusiais septyniais kalavijais. Po paminklo pastatymo praėjus jau beveik 30 metų, šių kalavijų liko keturi, kiti trys iškritę. Pasirūpinti prisikėlusiai mūsų tautai pastatyta Pieta tikrai šiandien yra dėl ko.