Povilas Urbšys. Mano darbdavys – žmonės, kurie mane išrinko

Vasara – laikas, skirtas apmąstymams ir nuveiktų darbų peržvalgai. Skeptikai nuo pat pradžių, kai iškėlėte savo kandidatūrą į Seimą, vis kartojo, kad vienas mūšyje – ne karys, ir ką gi gali nuveikti Seimo narys, būdamas nepriklausomas ir nepartinis… Ar iš tiesų Jūsų darbas yra toks sunkus, sudėtingas, tarsi kova su vėjo malūnais?

Prisipažinsiu, ir pačiam iš pradžių buvo šiek tiek nejauku, kaip seksis Seimo salėje, nes esu tiesiogiai žmonių išrinktas, nepriklausau jokiai partijai, jokiai valdančiajai frakcijai. Nors turiu pasakyti, kad nuo pat pradžių man buvo siūloma tapti vienos ar kitos frakcijos nariu, išskyrus Darbo partijos, Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos. Jeigu būčiau susiviliojęs kokia nors šilta kėde Seime, būčiau išdavęs tuos žmones, kurių buvau išrinktas.

Vienas tikrai nieko nepadarysi. Bet jei pajėgus suburti kitus, gali daug nuveikti. Svarbiausia išlikti sąžiningam prieš save ir kitus. Kai prieinu prie Seimo nario su siūlymu paremti parengtą įstatymo projektą, jis žino, kad niekada neprieisiu prie jo su užslėptais savanaudiškais ketinimais. Todėl kartais mano siūlymus palaiko ir iš valdančiosios daugumos, ir iš mažumos. Seime vis dėlto vyksta kolegialus darbas. Kartais pastebiu: jeigu nėra politinio susitarimo, kaip vadinu – tos politinės betoninės sienos, yra galimybė prisidėti prie tam tikrų sprendimų formavimo.

Pavyzdžiui, metai iš metų Seimas svarstė tiesioginius merų rinkimus, bet niekaip negalėjo priimti sprendimo. Dalyvaudamas Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto darbe, pastebėjau tuos įsisenėjusius prieštaravimus. Nesureikšmindamas savo vaidmens, manau, esu prisidėjęs, kad būtų rastas kompromisinis sprendimas ir galų gale priimti įstatymai dėl tiesioginių merų rinkimų.

Niekaip negaliu susitaikyti su politiniu dviveidiškumu. Įprastai žmonės įsivaizduoja, kad yra dvi priešiškos pusės – valdančioji dauguma ir opozicinė mažuma, bet kai kada šios priešiškos pusės susivienija ir balsuoja pamindami teisingumą kaip viena – valdžios – partija. Tokius nešvarius sandėrius visuomet keliu į viešumą. Tiesos kalbėjimas – viena iš pagrindinių nepriklausomo parlamentaro privilegijų, kurią man suteikė žmonės, išrinkdami tiesiogiai, be tarpininkų.

Ar tą atskaitingumą žmonėms jautėte, ar dažnai rinkėjai domėjosi, uždavė klausimus, kodėl balsuojate vienaip ar kitaip?      

Jausdavau savotišką kontrolę, bet, prisipažinsiu, norėtųsi, kad tiek aš, tiek kiti Seimo nariai jaustume tą kontrolę dažniau. Kai kuriais atvejais žmogus pasitenkina tuo, ką Seimo narys kalba viešai. Bet retas pasižiūri, kaip jis balsuoja. Yra Seimo narių, kurie kalba vienaip, o balsuoja kitaip. Pavyzdžiui, Seimo narys gali išsakyti labai kategoriškus vertinimus ir tai gali būti miela žmonių ausiai, bet kai pasižiūri, kaip jis tuo klausimu balsavo, pasirodo – susilaikė. Ką tai reiškia? Jei jis buvo kategoriškai „prieš“, tai susilaikymas reiškia, kad jis vis dėlto bijojo būti iki galo principingas.

Seime yra daug teatro. Niekada negali būti tikras, ar nuoširdi šypsena, ar stiprus rankos paspaudimas nėra vaidyba. Politikoje tikra tik interesai. Gerai, jei tie interesai atitinka žmonių valią.

Turbūt prieš ketverius metus į Seimą atėjote su gražia vizija nuveikti labai daug. Kaip iš tiesų pasirodė baigiantis kadencijai – ar tas darbas gali būti produktyvus, ar pavyksta įgyvendinti tai, ką užsibrėžėte?

Pačioje pradžioje, kai ateini į Seimo salę, nustembi, kad patekai į tokią atvirą darbo vietą. Esi tiesiog permatomas. Bet koks tavo krustelėjimas yra stebimas. Antra, dominuoja minėti interesai. Tarp tų interesų rasti plyšį, kur galėtum pasiūlyti kokį nors savo variantą, nėra paprasta.

Nors balsuoji pagal savo įsitikinimus, vis vien tas balsas sutampa su kurios nors Seimo narių grupės balsais: kartais – su konservatorių, kartais – su socialdemokratų ir t. t. Kurį laiką man bandė priklijuoti etiketę – tai konservatoriaus, tai socialdemokrato, tai dar kieno kito. Klijavo vienaip, kitaip, bet suprato – man tos etiketės nelimpa.

Šiame darbe reikia labai perprasti procedūras. Iš šalies atrodo, kad Seimo narys kada nori prieina prie mikrofono ir gali kalbėti. Tačiau taip nėra. Be to, turi išmanyti įstatymų leidybą: kada kokį siūlymą pateikti, kaip įtikinti Seimo narius, kad tuos siūlymus ar įstatymo projektus palaikytų.

Lyginant pagal bendrą produktyvumo rodiklį, jeigu vidutiniškai šios kadencijos Seimo narys dalyvavo 54 procentuose balsavimų, mano dalyvauta 61, Petro Narkevičiaus – 70, Domo Petrulio – 55 procentuose balsavimų. Vidutiniškai Seimo narys Seimo salėje pasisakė per kadenciją 347 kartus, mano pasisakyta 361, Petro Narkevičiaus – 260, Domo Petrulio – 79 kartus. Pasisakymai rodo aktyvumą formuojant nuomonę vieno ar kito įstatymo atžvilgiu ir tai yra itin svarbi įstatymų leidybos dalis.

Seimo narys vidutiniškai pateikia 65 įstatymų projektus. Mano pateikti 88, Petro Narkevičiaus – 47, Domo Petrulio – 39 įstatymo projektai. Šiais skaičiais nenoriu numenkinti kitų Seimo narių darbo, bet manau, kad kiekvienas Seimo narys teikė įstatymų projektus pagal tas aktualijas, kurios jam buvo svarbios, ir taip stengėsi pateisinti jam suteiktą rinkėjų pasitikėjimą.

Kai skeptiškai kalbama – ką gi gali padaryti pats save išsikėlęs Seimo narys – noriu pasakyti: atvirkščiai, būtent būnant partinėje frakcijoje, kurioje nesiskaitoma su Konstitucijoje įtvirtintu laisvu Seimo nario mandatu, yra sudėtinga teikti įstatymų projektus, nesuderintus su frakcijos vadovybe. Jei jos nuomonė yra kitokia, Seimo narys tokioje frakcijoje privalo paklusti, nes jis yra tik sraigtelis, kuriam lojalumas vadovybei svarbesnis už rinkėjų lūkesčius. O kaip save išsikėlęs Seimo narys, turiu laisvę, suteiktą žmonių, dalyvauti įstatymų leidyboje nesidairydamas į šalis.

Ar išrinktas į Seimą netapote vilniečiu? Kokie šio darbo ypatumai, apie kuriuos dar nepaminėjote?

Tikrai vilniečiu netapau. Namai buvo ir liko Panevėžyje. Plenarinių posėdžių metu Vilniuje praleidžiu daugiausia tris dienas, o paskui skubu grįžti į savo gimtąjį miestą. Juk mano tiesioginis darbdavys yra Panevėžio miesto rinkėjas, todėl privalau neprarasti ryšio su juo. Seimo nario darbas turi ypatumą: jeigu nori, gali taip susiorganizuoti tą darbą, kad nuo jo tiesiog pabėgtum. Bet jeigu nuo darbo ne bėgi, o jo ieškai, tai krūvis yra didelis. Žmona jau susitaikė, kad neturiu šeštadienio ir sekmadienio, kadangi tu jau nepriklausai sau. Įdomumo dėlei, per kadenciją teko sudalyvauti daugiau negu pusė tūkstančio renginių.

Nuo kadencijos pradžios iki dabar yra priimti 427 gyventojai. Tai ne vien mano, bet ir padėjėjų atliktas didelis darbas. Kartais žmonės kreipiasi su klausimais, kurie nėra Seimo nario kompetencija. Dažniausiai jie įsivaizduoja, kad Seimo narys yra visagalis supermenas, kuris gali išspręsti visas problemas: nuo kiemo šienavimo iki Konstitucijos keitimo. Kaip bebūtų, stengiamės kiekvieną išklausyti ir kiek įmanoma padėti.

Norisi paklausti, su kokiomis problemomis dažniausiai kreipiasi panevėžiečiai, kur labiausiai skauda ir dėl ko prašo Seimo nario padėti?

Galima išskirti kelias pagrindines klausimų grupes: teisiniai klausimai įvairiose bylose, santykiuose su valstybinėmis institucijomis ir socialiniai klausimai, o kita grupė – žemės klausimai. Todėl kai kuriais atvejais teko daug bendradarbiauti su atitinkamomis valstybinėmis institucijomis. Daugeliu atvejų buvo geranoriškai išklausyta, klausimai išspęsti. Bet kartais žmonės ateidavo su Aukščiausiojo Teismo sprendimu tikėdamiesi, jog Seimo narys šį sprendimą pakeis. Jiems būdavo sunku suprasti, kad pas mus yra konstitucinis valdžios pasidalinimas ir Seimo narys negali daryti įtakos teismų darbui, tuo labiau – versti valstybines institucijas priimti sprendimus, kurie prieštarautų teismo nuostatoms.

Manau, kad santykiuose tarp žmonių ir valstybinių institucijų yra viena pagrindinė problema: žmogui reikalingas dėmesys, įsiklausymas, kad jis nesijaustų trukdžiu. Dėmesys žmogui nieko nekainuoja, bet kodėl mums taip sunkiai sekasi jį parodyti?

Minėjote, kad buvo teikti 88 įstatymo projektai. Kokius išskirtumėte svarbiausius per tuos ketverius metus svarstytus įstatymus, kurie daugiausia pagelbėjo Lietuvos žmonėms?

Beje, be 88 teiktų įstatymų projektų, dar esu prisidėjęs prie 55 siūlymų tobulinti įstatymus. Visi projektai buvo inicijuojami žmonėms svarbiais klausimais. Į Seimą atėjau pasižadėjęs, kad darysiu viską, jog stiprinčiau žmonių galias, stabdysiu partinę savivalę, sieksiu socialinio teisingumo, kovosiu už nesavanaudiškas vertybes politikoje. Todėl, kai inicijuoju įstatymų projektus, vadovaujuosi būtent tais principais.

Pavyzdžiui, buvo svarstomos Statuto pataisos, susijusios su Seimo narių viešųjų ir privačių interesų derinimu. Dabar kilusias abejones dėl Seimo nario viešųjų ir privačių interesų konflikto gali spręsti tik Seimo Etikos ir procedūrų komisija. Kai dirbau šioje komisijoje, pamačiau, kad priiminėjami politizuoti sprendimai, tai yra, priklausomai nuo daugumos nuomonės, nuo Seime susiklosčiusių papročių, o ne nuo etikos ir procedūrų. Norėjau pakeisti tą tvarką, bet reikia pripažinti, kad Seimo nariai savo privilegijas labai smarkiai saugo ir niekaip nenori priartėti prie tų normų, kurios yra taikomos eiliniams žmonėms. Tačiau pavyko prisidėti prie Statuto pakeitimo, kuris leido iš principo pakeisti Etikos ir procedūrų komisijos sudarymo principą: dabar opozicija siūlo narius į komisiją iš valdančiųjų, o valdantieji siūlo iš opozicijos. Tokiu būdu pavyko šiek tiek sugrąžinti objektyvumą į Seimo Etikos ir procedūrų komisijos darbą.

Buvau už tai, kad Seimo narių skaičius būtų sumažintas nuo 141 iki 101. Gaila, kad Seimas nesiryžo pritarti šiai įstatymo pataisai. Siekdamas sustiprinti žmonių galias, inicijavau referendumui reikalingų balsų skaičiaus sumažinimą nuo 300 tūkst. iki 100 tūkst. Siekiau, kad privalomame referendume dėl dvigubos pilietybės būtų skaičiuojami balsai ne nuo daugiau kaip pusės turinčiųjų rinkimų teisę. Gyniau Konstituciniame Teisme Tautos teisę kurti valstybę inicijuojant referendumą svarbiais valstybės klausimais.

Visada primindavau valdantiesiems, kad jie turi tesėti pažadus, duotus žmonėms dėl pensijų grąžinimo ir atlyginimų didinimo. Palaikiau visas įstatymų iniciatyvas, skirtas sugrąžinti pensijas iš karto, o ne jas dalinant po kruopelytę. Inicijavau įstatymo projektą dėl kompensuojamosios pensijos dalies paveldimumo. Buvau tarp tų Seimo narių, kurie siūlė, kad darbo stažas, būtinas senatvės pensijai gauti, būtų ne 35-eri, o 30 metų. Inicijavau įstatymą dėl atlyginimų padidinimo mažiausiai uždirbantiems pareigūnams. Balsavau už atlyginimų padidinimą švietimo ir kultūros darbuotojams.

Spręsdami savivaldos klausimus, kartu su kitais Seimo nariais registravome įstatymo projektus, susijusius su tiesioginiais seniūnų rinkimais, nes apklausos rodo, kad tai tikrai atitinka žmonių lūkesčius. Aktyviai dalyvavau svarstant Nevyriausybinių organizacijų įstatymą. Pavyko pasiekti, kad Vyriausybė taptų atsakinga už nevyriausybinių organizacijų plėtrą. Esu tarp iniciatorių, kurie įstatymu nori sustiprinti bendruomenių statusą.

Esant tokiai opiai problemai, kaip alkoholizmas, aktyviai įrodinėjau, kad reikia griežtinti prekybą alkoholiu, ir palaikiau tokius įstatymų siūlymus. Vienas iš jų – neleisti prekiauti alkoholiu degalinėse. Dabar yra paruoštas įstatymo projekto paketas dėl alkoholio reklamos apribojimo ir valstybinio fondo įsteigimo, kuris finansuotų alkoholio antireklamą. Tik gaila, kad šios kadencijos Seimas nesiryžta jo priimti.

Atėjau į Seimą kalbėdamas, kad man yra svarbios moralinės vertybės tiek politikoje, tiek mūsų tautoje, todėl visa, kas susiję su šeimos, tradicijų, kalbos vertybių išsaugojimu, buvo mano, kaip politiko, vienas iš veiklos prioritetų. Sutelktų pastangų dėka pasiekėme, kad Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, aiškiai apibrėžiantis, kas yra šeima, būtų svarstomas Seime.

Kita svarbi sritis – valstybinės kalbos statuso išsaugojimas. Teko aktyviai dalyvauti TALKOS už Lietuvos valstybinę kalbą iniciatyvinės grupės veikloje. Mums pavyko sustabdyti įstatymo projekto priėmimą, kuriuo į mūsų valstybinę kalbą būtų įsileisti svetimi ženklai q, w, x. Mes surinkome parašus (juos renkant, ypatingai aktyviai dalyvavo panevėžiečiai) ir inicijavome naują įstatymo projektą, kuris šiuo metu yra svarstomas. Manau, šis projektas leis apsaugoti Lietuvos valstybinės kalbos statusą, suteikiant galimybę nelietuviškas pavardes įrašyti pasuose ir asmens tapatybės kortelėse.

Labai gražiai pabrėžėte vertybes – Tėvynė, kalba, šeima, moralė, kurias stengiatės puoselėti. Tačiau Seimas nėra ta institucija, kuria visuomenė labai pasitiki. Juo labiau Seimo nario įvaizdis yra nevienareikšmis: dažnai jis siejamas su korupcija ir visais kitais blogais reiškiniais. Kas turėtų įvykti, kad Seimo nario vardas atgautų savo vertę?

Sudėtingas klausimas. Seimo narys įgauna įgaliojimus, kai duoda priesaiką. Man teko matyti, kaip prisiekia Aukščiausiosios Tarybos gynėjai prieš 25-erius metus, ir teko matyti, kaip prisiekia Seimo nariai. Esu jau minėjęs – tai dvi skirtingos priesaikos. Jeigu sausio mėnesį žmonės prisiekė širdimi, tai antruoju atveju, buvo matyti, daugiau prisiekė protu.

Seimo narys gauna lėšų savo parlamentinei veiklai vykdyti ir susiduria su pagunda: ką su jomis daryti? Yra galimybė už šias lėšas išsinuomoti automobilį ir retas kuris kadencijos pabaigoje atsisveikina su automobiliu, kuris buvo nuomojamas už parlamentines lėšas, nes jis tokiu būdu sumažina jo savikainą, ir tada gali netiesiogiai, per kitą asmenį, įsigyti. Jei iš pat pradžių Seimo narys nenusistato sau ribų, kurių negali peržengti, tai jis pats nė nepajunta, kaip valdišką kišenę sumaišo su savo.

Kai Seimo nariai priėmė įstatymą pasididinti sau atlyginimą, neskubėdami pensininkams grąžinti tai, kas buvo iš jų atimta, kiekvienam Seimo nariui teko asmeniškai apsispręsti, ką daryti. Ar pačiam ramia sąžine jau gauti tą padidintą atlyginimą ir susitikimuose su pensininkais kalbėti, kad esi už tai, jog jiems pensijos dalis būtų kuo greičiau grąžinta, ar nenaudoti padidintos Seimo nario atlyginimo dalies asmeninėms reikmėms, kol nebus pradėta grąžinti sumažinta pensijos dalis? Apsisprendžiau lengvai. Susidariusią iki palankaus sprendimo pensininkams padidintą atlyginimo dalį – apie 5 tūkst. eurų – pervedžiau įvairioms organizacijoms ir asmenims, kurie turėjo problemų arba vykdė įvairius socialinius projektus, teikė pagalbą silpnesniesiems.

Manau, kiek Seimo narys pats jaus įsipareigojimą duotai priesaikai, kurioje yra akcentuojamas tarnavimas valstybei ir žmogui, kiek jis pats sau nustatys moralines ribas, tiek keisis Seimo bei Seimo nario įvaizdis.

Apibendrinant mūsų pokalbį: kas Jus dar stebina Seime ir ko nereikėtų Seimo nariui pamiršti?  

Atėjau į politiką ne iš šiltnamio – dirbau Specialiųjų tyrimų tarnyboje, taigi politiką mačiau iš blogosios pusės. Todėl, atrodytų, niekas nebeturėjo stebinti. Tačiau nepaliauju stebėtis, kai įstatymai, atitinkantys atskirų finansinių grupuočių interesus, sėkmingai, su valdančiosios daugumos ir dalies opozicinės mažumos palaikymu, skinasi kelią Seime, ir tai vyksta atvirai, stebint visai Lietuvai, akiplėšiškai teigiant, jog tai daroma visų žmonių labui.

Seimo narys neturi pamiršti dviejų dalykų: pirma, Seimo nario kadencija neamžina, nes su juo sudaryta terminuota darbo sutartis ketveriems metams; antra, jo darbdavys – ne partija, o žmogus, kuris jį išrinko. Kai tai atsimeni, lengva nesuaugti su Seimo nario kėde ir priimti bet kokį žmonių sprendimą savo atžvilgiu.

Kalbėjosi Viktorija Polzunovaitė

Nuotrauka O. Posaškovos (LRS).

PR