Prasideda ypatingas, dešimtasis, projekto sezonas!..

Dėmesio! Prasideda 2022 metų projekto „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ sezonas. Ypatingas! Dešimtasis! Jį pradeda jungtinės pajėgos – jauniausieji ir vyriausieji, panevėžiečiai ir pasvaliečiai. Pastarieji tribūnoje – nebe svečiai. Eriką Kairytę, Klaudiją Audickaitę, Rugilę Paliukėnaitę, Vaidą Bubrevičiūtę pastebėjo ir globoja Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos mokytoja-ambasadorė Regina Grubinskienė.

Panevėžio jaunuosius kūrėjus: Aironą Patecką pastebėjo „Žemynos“ progimnazijos mokytoja-ambasadorė Liudmila Putauskienė,  Saulę Kurnickaitę – Kazimiero Paltaroko gimnazijos mokytoja-ambasadorė Audronė Tichanavičienė,  Roką Mankauską – „Minties“ gimnazijos mokytoja-ambasadorė Danguolė Smalinskienė.

Labai nekantraujame paskelbti skaitytojams naują jaunųjų autorių kūrybą, todėl įvado neplėsime. Tik parašysime pastebėjimą. Visi sausio mėnesio „tribūnoje“ esantys autoriai labai skirtingi, originalūs, net rašydami ta pačia tema. Jų kūrybos kartelė pakelta labai aukštai. Tai skatins norą visiems metų kūrėjams šokti dar aukščiau.

Ir dar. Jau ant slenksčio „Jaunųjų kūrėjų almanachas 2021“. Jis kvepia spaustuvės dažais. Jo sutiktuvių ceremonija nufilmuota, filmo premjera – netrukus. Tad netrukus sužinosime praėjusiojo sezono „Sidabrinio Nevėžiuko“ diplomantus, skulptūrėlių „Sidabrinis Nevėžis“ laureatus – Metų literatą ir Metų iliustruotoją. Ir šiaip – sulauksime dovanėlių.

O dabar – skaitykime, mėgaukimės ir laukime!

Erika Kairytė (12 kl.)

„Esu ramaus būdo, drovi, bet šiek tiek perfekcionistė. Vienas svarbiausių dalykų, ką mėgstu, – tai paukščiai. Jais domiuosi jau dveji metai, ateityje tikiuosi auginti ir savo paukščių. O rašyti pradėjau neseniai. Rašydama atsiskleidžiu, išlieju savo emocijas, aprašau išgyvenimus. Įkvėpimo semiuosi iš draugų ir artimo žmogaus“.

*

Tą vieną naktį,

Sėdėdami

Nežinomybėje,

Stebėjom mes

Žvaigždes.

Jų tiek daug!

Ir jos visos

Buvo mūsų.

*

Eina laikas,

Jau vėlu.

Bet juk čia

Aš ir tu!

Tokie nepaprastai

Žavingi siluetai,

Šokantys

Po žvaigždėtu dangum.

*

Tebūnie –

Paleidžiu Paryžių,

Mūsų svajones, tave.

Tu nusipelnei to, ko nori

Ir ko negaliu suteikti aš.

Gal kažkada dar susitiksim

Ir širdy suspurdės

Užrakintas Paryžius

Ir norai jame.

*

Pykčiui nuslūgus

Žvelgiu į tave.

Matau tavyje

Namus,

Į kuriuos

Dažniau vis grįžtu.

Tavo akyse

Matau ramybę,

Kurią žvilgsniu

Man perduodi.

*

Pasijaučiu kaip dėlionė,

Kurią surinkt galiu tik aš pati.

Mano detalės išsibarstė –

Mąstau, ar dar surinksiu save.

O kas nutiks, jeigu nesugebėsiu?

Jeigu neberasiu paskutinės dalelytės?

Kaip viskas pasibaigs?

Ar niekas ir nebuvo prasidėję?

 

Klaudija Audickaitė (11 kl.)

„Klaudija yra Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos laikraščio redaktorė. Gyvena Raubonių kaime, tad gamtos pasaulis jai artimas, ir tas ryšys su gamta  – įsižiūrėjimas, įsiklausymas, įsijautimas – tampa jos kūrybos ašimi,“ apie jaunąją kūrėją rašo mokytoja Regina Grubinskienė.

Išgirsti

Pusė trijų nakties… Aš gulėjau tyloje ir mąsčiau apie tai, kas vyksta naktį. Tyliai pravėriau savo kambario langą ir šiek tiek iškišau galvą. Mačiau tik tamsą ir prie kelio šviečiantį žibintą. Nieko daugiau.

Na, ir manęs tikriausiai niekas nepastebėjo… Juk vėlyva naktis, ir visi miega.

Mano plaukus sklaidė silpnas nakties vėjas, o medžių muzika blaškė mintis. Širdyje pajutau keistą jausmą… Jis persmeigė mano krūtinę…

Ne, tai ne rudens šaltis – tai vėjas. Naktį jo balsą girdime geriau. Tik nieko nematome. Gal todėl ir girdime geriau?

O ką nori pasakyti vėjas? Bėgioja, lyg tamsoje pametęs kažką. Ieško. Gal bando pajudinti gležną augalą, kuris jaučiasi prarandantis gyvybę. Arba lapą, kuris vos laikosi ant medžio. Nori juos nunešti kažkur ten… Ten, toli…

Naktį galbūt ir nematome to, kas vyksta, tačiau galime viską išgirsti.

Jeigu tik atidžiai klausomės…

Pavirtę į dulkes

Vakaras. Pasibaigė diena, ir jau tamsu – nebėra saulės. Ji dingo. Einu per balas, šlapiu taku ir grožiuosi rudens vaizdu – medžiais, kuriuos apšviečia gatvės žibintai. Tyloje nieko negirdžiu, tik vėją ir lapų juoką.

Vakaras, vėlyvas vakaras… Pasivaikščiojimas tokiu laiku yra lyg atokvėpis mano širdžiai ir mintims. Mėgstu svajoti gamtoje apie artėjančius įvykius. Niekada negaliu žinoti, kas iš tikrųjų bus. Tačiau galiu mąstyti apie tai, kaip norėčiau, kad viskas nutiktų.

Kartais užplūsta tamsios mintys. Kai pamatau nuo medžių krentančius lapus… Arba tuos, kurie jau sudžiūvę guli ant kelio… Jeigu tik priliesi – pavirs į dulkes, ir jas išsklaidys vėjas.

Ir kas ten žino… O gal ir manęs rytoj jau nebebus? Gal tapsiu vienu iš tų rudens lapų… Sutryptų… Niekam nebereikalingų…

Tik įdomu, kur mane nuneštų jis – paslaptingas vakaro vėjas…

Ištvermė

Žmonės sako, kad lapai miršta, vos tik pasibeldus rudeniui.

Miršta?

Jie šoka pagal vėjo dainų melodijas ir būna laimingi… Jie mus džiugina ne tik vasarą žaliuodami… Net ir nukritę nuo medžio jie nepasiduoda. Džiaugiasi savo gyvenimu.

Reikėtų ir mums mokytis iš jų.

 

Rugilė Paliukėnaitė (10 kl.)

Haiku ciklas „Metų laikai“

Apie rudenį

*

Sunkus liūdesys

Skęsta lėtai balose.

Apsemia mane.

*

Skėčiais keliauja

Ašaros ryto dangaus.

Tyro ir vangaus.

*

Kodėl lapai vėl

Neapsisprendžia? Tikra

Anomalija.

Apie žiemą

*

Viską paslepia

Po antklode paslapties.

Net ir šypsenas.

*

It slapti nuodai

Į odą sunkiai sminga

Varveklių šukės.

*

Tyliai ir lėtai

Tirpsta tamsoko dangaus

Papuošaliukai.

Apie pavasarį

*

Neregiu gamtos.

Vieversio giesmė piešia

Švelnų jos grožį.

*

Trokštu apkabint

Liaunus gluosnius, įkvėpti

Naujos gyvybės.

*

Lange narcizai.

Veržiasi šiltas vėjas

Pro senas duris.

Apie vasarą

*

Kuždasi tyliai

Ežiuolės ir levandos.

Kas per paslaptis?

*

Vėjo žaidimai.

Lengvai suvelia plaukus.

Jaučiuosi laisva.

*

Glūdi siurprizas

Plyšy pievos glūdumos.

Ir vėl pražydo.

 

Vaida Bubrevičiūtė (12 kl.)

Mokytoja Regina Grubinskienė: „Vaida jau abiturientė. Gyvena Daujėnuose, nedideliame miestelyje, nedaug nutolusiame nuo Pasvalio. Groja akordeonu – yra baigusi muzikos mokyklą. Mėgsta užrašyti savo mintis: dažniausiai pasirenka esė žanrą, bet neseniai pradėjo kurti eilėraščius“. 

***

Tu žinai, kas tu.

Aš nežinau, kas aš.

Matai, kaip kasryt pateka saulė.

Aš tik sugebu suprast, kaip ji leidžiasi.

Tavo kūną paliečia mėnulio šviesa.

Mane gąsdina tamsa.

Tavyje ištirpsta nebūties baimė.

Man silpna nuo amžinųjų klausimų.

Tu esi begalybė.

Man iki tobulybės visada trūks beprasmybės.

Tavęs nepavys taisyklės.

Mane kankins nuobaudos.

Tu pirmas susapnuosi sapną.

Aš pabusiu iš košmaro siaubo.

Nuo minties

Iki prisilietimo.

Atstumas, siejantis

Tave ir mane.

***

Prisiliesk.

Juk neskauda, neskauda, kai lieti sielą.

Ne, tavo rankų prisilietimai

Negali būti skausmingi.

Rankos – juk ne žodžiai.

Delnas, kuriame telpa širdis.

Pirštai dar nespėjo sustabarėti nuo šalčio.

Pirštų galiukai, kurie pasiklysta mano plaukuose.

***

Nenoriu žinot.

Nenoriu žinot, ar turiu teisę nieko nežinoti,

paprasčiausiai nekreipti dėmesio.

Paprasčiausiai nekreipti dėmesio į gęstančios saulės žūtį

prieš atiduodant dienos duoklę

nakties tėvui – mėnuliui.

Paprasčiausiai nekreipti dėmesio į nusileidžiantį lėktuvą,

kuris galbūt savo skrydžiu kažkam padovanojo

naujus atradimus ar sugrąžino meilę į glėbį.

Paprasčiausiai nekreipti dėmesio į autostradoje lekiančius automobilius,

jiems lengva skubėti, nes tam yra priežastis:

automobilio trajektorija tiesiausia nei bet kur kitur.

Paprasčiausiai nekreipti dėmesio į garsiai nakties tyloj skambantį laikrodį,

kurio rodyklės taip skaudžiai užgauna…

Nenoriu žinoti, ar turiu galimybę nežinoti.

Ar turiu galimybę nežinoti, kada kviečio grūdas paaukoja save,

kad taptų kasdiene duona.

Ar turiu galimybę nežinoti, kur dingsta realybė, virtusi sapnu.

Ar turiu galimybę nežinoti, kur ir kada baigiasi naktis ir prasideda rytas.

Ar turiu galimybę nežinoti, kuo prasideda tavo aušros stebuklas.

***

Vis arčiau…

Vis lengvesniu žingsniu senomis miesto gatvėmis.

Vis gaivesniu vėjo bučiniu ir saulės prisilietimu.

Vis platesne šypsena.

Vis laisvesniais plaukais.

Vis tolimesnių kelionių muzikiniais takais,

Skambančiais ausinėse,

Einant ar prieš užmiegant.

Vis stipresniais prisiminimais.

Vis kažko…

Vis arčiau, bet ir aukščiau atviro dangaus.

***

išmokei klysti

taip, kaip ir skristi

nors ir sakei, kad niekad

bet tai įvyko

tūkstančius kartų

šimtus saulėlydžių

melavo tavo lūpos

bet ne tavo jausmas

juolab ne tu

nes tai nesvarbu

niekur kitur

tik tavyje

rasti tai

kas yra skrydis

ir klaida

***

kasmet

tuo pačiu laiku

grįžti ten

tavęs taip laukia

esi toli nuo visko

nieko nepažįsti

niekas nepažįsta tavęs

būti pas mylimą žmogų

 

atstumas išnyksta

lieka širdis

kurioje vasarinis vėjas

veliantis plaukus

***

mano klaidos

tavosios

 

sudėkim viską

kartu

 

pažiūrėkim

kieno daugiau

 

aš galvosiu

kad mano mažiau

 

tavo mintys

bus apie tave

 

Aironas Pateckas (6 kl.)

„Mitinis sakmių pasaulis Aironą Patecką įkvėpė kritiškai pažvelgti į aplinką ir įvertinti bendraamžių poelgius“,  pastebi mokytoja Liudmila Putauskienė.

    Blogų darbų sąrašas

Kartą gyveno berniukas, vardu Tomas. Jam buvo 10 metų. Jis buvo blogas ir nedraugiškas, kiti vaikai mokykloje jo bijojo. Kartą Tomas priėjo prie klasės naujoko, kuris buvo tylus ir mažai bendravo :

  • Sakyk savo vardą netylėjęs…

Naujokas neatsakė, tik žiūrėjo nuleidęs akis į knygą.

  • Pasakyk savo vardą arba griebsiu tą tavo knygą ir išmesiu į šiukšliadėžę!

Bet berniukas neištarė nei žodžio. Tada Tomas čiupo knygą ir išmetė į šiukšliadėžę. Naujokas pakėlė akis į Tomą ir tarė:

  • Už šį poelgį ir už visus blogus savo darbus keliausi į pragarą.

Tomas ėmė garsiai juoktis ir nuėjo savais keliais.

Kitą rytą skubėdamas į mokyklą, Tomas pastebėjo, kad gatvės  tuščios ir keistai raudonos spalvos. Nei mašinų, nei žmonių, bet jis pagalvojo, kad dar labai anksti. Įėjęs į mokyklą, apsidairė ir pamatė, kad ir klasė visa raudona. Nėra nei vieno vaiko, tik kažkas sėdi mokytojo kėdėje. Tomas atsargiai priėjo ir pasuko kėdę į save. Jis pamatė, kad toje kėdėje sėdi velnias – visas raudonas ir plaukuotas, dideliais ragais, su labai smailiais nagais. Nelabasis laikė lapą – tai buvo Tomo blogų darbų sąrašas. Velnias pažiūrėjo į Tomą raudonomis akimis ir tarė:

  • Blogi vaikai mokosi pas mane. Dabar žinosi, kaip skriausti nekaltuosius.

Velnias Tomą pasodino į suolą. Staiga suolą apsupo grotos, ir Tomas pamatė, kad jis atsirado narve. Ant stalo priešais jį buvo tik sąsiuvinis ir rašiklis. Velnias liepė jam rašyti „Būsiu geras ir neskriausiu vaikų“ tol, kol pasibaigs sąsiuvinis. Tačiau kiek Tomas rašė, kiek vertė lapus, sąsiuvinis nesibaigė, nes tai buvo nesibaigiančių lapų sąsiuvinis.

Nuo tada mokykloje tapo ramu, blogojo berniuko niekas nepasigedo ir neieškojo, o Tomas ir toliau tik rašė ir rašė, rašė ir rašė, o lapai nesibaigė…

 

Saulė Kurnickaitė (6 kl.)

„Tai mano pirmasis viešasis bandymas. Kūrinių turiu, bet kol kas ši novelė mieliausia. O kurti įkvėpė  Astridos Lindgren kūriniai. Kiekvieną dieną man į galvą ateina įdomių ir keistų minčių, iš jų sudedu istoriją. Rašau, nes man patinka kurti, o po to žiūrėti į baigtą darbą ir sakyti:

–        Oho, aš tai parašiau!“

Novelė „Iš vandens“

Šiltas liepos vakaras, džiugino ryškus oranžinis saulėlydis. Sėdime visa šeima, kalbamės ir spoksome į aitrų, mirštantį  laužą. Laukiame, kol tėtis atneš bulvių, įvyniotų į foliją. Kepsime.

Procesas įvyko. Paskrudusios, dar šiek tiek pusžalės bulvės degino gomurį. Bet nieko, svarbu, kad skanu ir visi drauge. Laikas vidun – manęs laukia knyga.

Po pusvalandžio įėjo tėtis su pasiūlymu paplaukioti sraunioje upėje. Labai jį myliu ir šis pasiūlymas man labai patiko. Tinkamai apsirengiau ir išbėgau pas jį. Abu lėtai ėjome samanotu keliu ir kalbėjome apie gandus, kurie vyko šiame kaimelyje.

Samanotas kelias baigėsi šaltu smėliu. Ant suolelio prie upės pasidėjau rankšluostį ir, tik pasukusi galvą, pamačiau tėtį bešokantį į upę. Staiga išsitaškė vanduo ir iš jo išniro besijuokdamas tėtis, jis juokėsi,  taip pat ir aš pradėjau krizenti. Jis pakvietė mane prisijungti. Tokia drąsi nesu, kad kaip tėtis ir drąsiai nešokčiau į vandenį. Pratinausi pamažu ir įlindau į upę. Abu žiūrėjome į paslaptingą mėnesieną, tai buvo paskutinė rami akimirka su tėčiu.

Pakilo vėjas ir įsisiūbavo medžiai, upė tapo labai srauni, tėtis suklyko ir pastūmė plaukti kranto link, o išlipus liepė bėgti namo. Klausiau jo, žinojau, kad jis stiprus, bet vis tiek nenorėjau  palikti. Prasidėjo labai stipri audra. Tėtis mėgino iš visų jėgų kabintis į medžio šaką, tačiau ši lūžo ir srovė nusinešė tai, kas man brangiausia gyvenime.

Tai ką vyko prieš dvejus metus. Nuo tada negaliu šypsotis, džiaugtis gyvenimu. Bet ką padaryčiau, kad ir vėl būčiau kartu su juo. Sekmadieniais po mišių, pasirenku ilgesni kelią, kad aplankyčiau upę, kurioje paskutinį kartą buvau su tėčiu. Prisėdu ant rąsto, kurio medis nulūžo tos dienos vėlų vakarą ir tyliai, ramiai sėdžiu kol pradeda tirpti kojos.

Dažnai sapnuoju tėtį. O vienas sapnas buvo ypatingas. Prieš akis išnyra tėčio paveikslas. jučiu jį šalia, čia ir dabar:

  • Ateik, nenorėjau tavęs palikti, bet ką padaryčiau, kad ir vėl būtume kartu.

Sapnas mane išgąsdino.  Kelias dienas negalėjau jo užmiršti ir nemanau, kad kada nors užmiršiu. Karštą liepos rytą eidama iš mišių pro ilgąjį kelią, man kažkas į ausį sušnibždėjo:

  • Būk drąsi, ateik.

Supratau, kad čia tėtis. Šiurpuliukai perėjo per visą kūną ir pradėjau bėgti namo, galvodama,  kad viskas baigėsi, deja, ne. Į kambarį įėjo mama ir pasakė, kad reikia iš malkinės atnešti ilgai degančių ąžuolo malkų, nes šiandien ta Liepos diena, kai tėtis mus paliko. Niūrioje malkinėje ir vėl išgirdau:

  • Jeigu myli mane, ateik, prašau.

Vyzdžiai išsiplėtė ir mečiau visas malkas ant žemės. Pradėjau bėgti mišku prie upės. Sustojau atsipūsti ir man prie ausies vėl ,,kažkas‘‘ sušnibždėjo:

  • Nagi, tau mažai trūksta.

Nepajutau, kaip kojos mane nešė upės link.  Jau ir upė su ryškiai oranžiniu saulėlydžiu, tokios pat oranžinės spalvos kaip ir laužas tą dieną. Pamačiau pėdsakus, vedančius į upę. Jais ir įsibėgėjau, šokau į šaltą vandenį, gavau šoką, bet… išvydau saulę ir tėtį, ant suolelio laukiantį manęs.

 

Rokas Mankauskas (12 kl.)

Kūryba ir rašymas man lyg du geriausi draugai. Kai pasijaučiu vienišas, greitai čiumpu rašiklį ir bandau savo jausmus išlieti ant popieriaus lapo. Stebiu, kaip keičiasi pasaulis, o kartais galiu sustoti ir mąstyti apie kokį vieną dalyką.  Kūryba visada man liks tarsi besikūrenanti ugnis ir jos niekas niekada negalėtų užgesinti.

Kitoks žmogus

Aš kaip medis.

Mano šaknys kažkur giliai toli.

Mano mintys kažkur aukštai.

Man reikia žmogaus –  kaip medžiui paukščio,

Man reikia meilės – kaip medžiui saulės,

Man reikia tavęs – kaip vandens.

Bet aš ne medis –

Aš nelauksiu,

Aš eisiu tavęs pasitikti.

 

Patylėkim abu

Ar mokam patylėt kartu,

Ar pajust tylos kvapą?

Juk ten ramybė, ir mes abu tik ten…

Tyloj nebūna jokio melo.

Abu klausykim, kaip mes tylim,

Koks džiaugsmas ir paguoda.

Jauti? Abu iš naujo įsimylim,

Nors už lango šviesa ir gruodis.

 

Mergaitei

Mačiau tave – ėjai per pievas…

Žinau tave – bėgai nuo manęs…

Sakei tėvams, sakei draugams ,,Myliu“!

Einu ieškot, einu atrasti.

Bet kur tu esi, drovi mergaite?

Kokion šalin pabėgai?

Ar gera bus tau be manęs?

Atsakyk prašau, nes nerimstu ir  vėl.

Takai jau kiti ir štai pamatau tave.

Akyse įsižiebia kibirkštis,

Plaukų  sruogelė krenta net greičiau,

Pažvelgsiu tiktai paslapčiom

Ir ištarsiu tau: „ Myliu širdy giliai“.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: