Arvydo Gudo nuotr.

Premjerą pristatantis Aleksandras Špilevoj: „Kurdamas savo salą, Miltinis sugebėjo neuždusti“

Gruodžio 3, 4 d. Juozo Miltinio dramos teatre režisierius Aleksandras Špilevoj pristatys ypatingą premjerą – „Sala, kurios nėra“. Spektaklio centre Juozo Miltinio ir jo pirmojo aktorių kurso kelio pradžia Panevėžyje. Tai bandymas išsiaiškinti, kuo tikėjo ir gyveno šie, teatrui pasišventę žmonės, tapę savo laiko legendomis.

– Juozo Miltinio asmenybė legendinė, apie jį vis dar neretai rašoma, kalbama, tačiau iki šiol niekam nekilo mintis apie jį kurti spektaklio. Kaip kilo idėja pagaliau imtis Miltinio ir jo teatro temos scenoje?

– Labai aiškai atsimenu akimirką, kai gimė ši mintis. Užpraeitą pavasarį buvo švečiamas teatro 80-metis. Jubiliejaus proga su scenografe Barbora Šulniūte nutarėme teatro fojė sukurti instaliaciją, kurią žiūrovai galėtų pamatyti iš lauko. Jai norėjome pasitelkti įvairius scenografijos elementus, kurie galimai buvo naudojami paties Miltinio. Tačiau greitai supratome, kad scenografija kuria tik vaizdinį sprendimą – jam trūksta garso. Taip pradėjau klausytis Miltinio repeticijų įrašų. Toli gražu ne su viskuo sutikau, bet buvo labai daug įdomių minčių. Supratau, jog noriu jomis pasidalinti su kitais žmonėmis. Ir būtent tą naktį, kai montavau garso takelį instaliacijai, pagalvojau kaip būtų įdomu perkelti šiuos monologus į sceną – pagavau save mąstantį, kas galėtų tarti vienus ar kitus žodžius, kas jų klausytųsi, kas ir kaip galėtų būti šių žodžių paveiktas, kokie įvykiai galėtų nutikti. Kitą rytą nuvažiavau į teatrą, nuėjau pas archyvarę ir paprašiau, kad duotų ne tik monologus, bet ir kokių nors Miltinio daiktų, relikvijų. Archyvarė man davė segtuvus su įvairiais dokumentais, bylomis, priėmimo į darbą ir atleidimo iš darbo prašymais. Mane sužavėjo vienas iš pirmųjų pamatytų dokumentų, kuriame Miltinis rašo: „Prašau atleisti iš darbo tokį ir tokį aktorių, nes jis yra neišprusęs, neišsilavinęs ir neturiu kaip su juo dirbti“. Supratau, kad šiuose dokumentuose yra daug medžiagos įdomiai, o gal net ir komiškai, satyriškai dramai.

Kaip toliau vystėsi pasiruošimo procesas, kaip rinkote tolimesnę informaciją spektaklio kūrimui?

– Apsilankymas pas archyvarę buvo tik pradžia. Po to prasidėjo susitikimai su gyvais žmonėmis. Visų pirma susitikau su aktoriais, kurie dirba mūsų teatre ir kadaise mokėsi Miltinio studijoje. Tai pati paskutinioji jo mokinių karta ir pati vyriausia mūsų teatro karta. Taip pat kalbėjausi su mūsų teatre dirbančiais Jurga Babkauskaite (Broniaus Babkausko anūke, Aurimo Babkausko dukra) bei Algimantu Galiniu, mūsų teatro budėtoju, kuris daug metų dirbo Juozo Miltinio režisieriaus asistentu bei mokėsi jo studijoje – viską išbandė iš labai labai arti, patyrė Miltinio dvasią. Vėliau ėmiau susitikinėti su kitais aktoriais, kurie jau nebedirba teatre. Daug informacijos suteikė Juozo Miltinio palikimo studijų centras, įsikūręs jo bute-muziejuje. Iš ten gavau nuorodų į knygas, straipsnius, recezijas. Be visų šių šaltinių suformuoti medžiagą pjesei vietomis padėjo ir fantazija. Turėčiau pabrėžti, jog tai nėra dokumentinis spektaklis – jis yra įkvėptas realių žmonių. Norėdamas sukurti spektaklį ir viską sutalpinti į tris valandas, turėjau šiek tek manipuliuoti laiku – kartu sudėti įvykius, kurie nebūtinai vyko tais pačias metais, kai kuriuos jų skiria netgi dvidešimtmetis! Nenorėjau ir negalėjau daryti spektaklio apie visą teatro istoriją, koncentravausi į pradžių pradžią.

Koks netikėčiausias faktas, kurį sužinojote rinkdamas informaciją spektakliui?

– Kad Miltinis buvo vedęs, tačiau vedęs ne iš didžios meilės. Jaunystėje, jau grįžęs iš Paryžiaus ir gyvendamas Lietuvoje, Miltinis laiką leisdavo bohemiškoje draugų kompanijoje. Visi jie buvo įdomūs, pašėlę menininkai, mėgdavę išgerti, kalbėtis apie meną, filosofuoti. Vieno tokio vakarėlio metu jiems pritrūko alkoholio, iškilo bėda – kaip jo gauti? Tuo metu norint nusipirkti alkoholinių gėrimų, būdavo reikalingi talonai. Tačiau buvo žinoma, jog jaunavedžiai gauna talonų, kad galėtų iškelti vestuvių šventę. Taip ir buvo sugalvotas planas – Miltinis vedė rašytoją Liūnę Janušytę, gavo to norėto vyno, atsidžiaugė juo ir visi išsiskirstė. Su savo žmona jis iš tiesų niekada ir negyveno.

Kaip kilo idėja jėgas apjungti su Panevėžio muzikiniu teatru?

– Mane įkvėpė istorija apie tai, kaip pirmadieniais, vienintėlę dieną, kai aktoriai nedirbdavo, Miltinis savo teatre organizuodavo koncertus. Aktoriai privalėdavo ateiti jų klausytis. Dėl galimybės koncertuoti Miltinio teatre atlikėjai netgi stovėdavo eilėje. Dažniausiai tai būdavo orkestrai, atvažiuojantys iš filharmonijos, tačiau dalis muzikantų atvykdavo net iš Maskvos bei kitų Tarybų Sąjungos miestų. Teatre grojo svarbūs, rimti atlikėjai – to meto Panevėžyje, mažame, provincialiame mieste, vykdavo reikšmingi muzikiniai įvykiai. Po koncerto muzikantai norėdavo pasilikti, pabūti su Miltiniu, išgerti su juo vyno, pasikalbėti.

Garsas Miltiniui buvo labai svarbus, tačiau juo režisierius naudodavosi atsargiai, be galo ilgai ieškodavo, o jei nerasdavo, ko ieškąs, galėdavo likti ir be muzikos. Kol Miltinis dirbo senąjame teatre Respublikos gatvėje, kai kuriuose jo spektakliuose iš tiesų grodavo gyvi muzikantai. Miltinio teatras ir idėjiškai, ir praktiškai buvo labai smarkiai susijęs su gyva muzika, įvairiais orkestrais. Tad pirmasis įkvėpimas bendradarbiauti su Panevėžio muzikiniu teatru kilo iš ten. Žinoma, veikia ir mano paties ego – man patinka dirbti su gyvu garsu, visad norėjau vieną dieną sukurti bendrą kūrinį su orkestru.

Ne pirmą kartą kuriate spektaklį su gyva muzika, tačiau pirmą su simfoniniu orkestru. Kuo skiriasi šios patirtys?

– Didžiausias skirtumas yra tas, kad dirbant su elektroninės ar roko muzikos atlikėjais, daug lengviau daryti pokyčius repeticijų metu. Kai muziką atlieka orkestras, pirmiausia turi daug bendradarbiauti su kompozitoriumi – jis parašys begales lapų partitūros, ją atiduos orkestrui, šis ilgai repetuos ir galiausiai muzika bus užtvirtinta. Tada jau nebegalėsi keturiasdešimčiai muzikantų pasakyti, kad nori staiga keisti vieną ar kitą kūrinio dalį. Dėl to viską reikia numatyti gerokai į priekį. Man tai yra naujas iššūkis, nes esu įpratęs ieškoti, išbandyti, eksperimentuoti.

Kuo jums įdomi Miltinio asmenybė, jį supanti mitologija?

– Žiūrint į Miltinį, kaip į spektaklio personažą, man jis yra įdomus kaip absoliučiai nevienareikšmiška asmenybė. Jis yra ir herojus, ir antiherojus. Ir teigiamas, ir neigiamas personažas. Jis yra daugialypis, daugiaprasmiškas, nepatalpinamas į jokią lentynėlę su aiškia etikete. O kaip asmenybė jis buvo įspūdingai apsiskaitęs ir labai laisvas, nesuvaržytas menininkas. Jo nevaržė nei kritika, nei atakos iš politikų ar konkurentų. Jis elgėsi neadekvačiai, jei vertintumėm vien racionaliu protu, buvo drąsus, ekstravagantiškas. Kartais jo neprognozuojami veiksmai vesdavo ir į tam tikrą destrukciją trupės viduje, bet kartais šie poelgiai leisdavo Miltiniui padaryti tokių atradimų, kokių aš, gyvendamas gerokai atsargiau už jį, niekados nepasieksiu. Grįžęs iš Paryžiaus, jis kūrė savo salą, kurioje veikė kitokios taisyklės negu Sovietų Sąjungoje. Šiame uždarame pasaulyje jis bandė sukurti kitokį gyvenimo būdą, kitokį mąstymo būdą – nevaržomą mąstymo laisvę, kurią jis sutiko Paryžiuje. Savo saloje jis sugebėjo neuždusti. Neabejoju, kad ta aplinka ir laikas, kuriame jis gyveno, jį dusino.

Vienas ryškiausių Miltinio mokyklos bruožų buvo ryškus, griežtas režisieriaus autoritetas. Iš aktorių buvo reikalaujama religinio atsidavimo teatrui, vaidmens kūrimui, savęs tobulinimui. Kaip manote, ar dabar tokia sistema gali egzistuoti? Ar ji išvis yra reikalinga?

– Kai kur ji ir egzistuoja. Pavyzdžiui Japonijoje pas Tadashi Suzuki. Miltinis gyveno XX a. Tai buvo diktatorių amžius tiek politikoje, tiek versle – visur veikė hierarchijos piramidė ir jis toli gražu nebuvo vienintėlis griežtas režisierius tuo metu. Tik, skirtingai negu kiti, savo sistemą jis naudojo ne tam, kad sukurtų Olimpą, kuriame galėtų karaliauti, o tam, kad savo kolektyvą išvestų į absoliučiai asketišką meno vienuolyną. Tuo jis skiriasi nuo kitų, kad ir Maskvoje karaliavusių ir diktatoriškai besielgusių režisierių. Šiuo klausimu jis buvo labiau panašus į Jerzy Grotowski.

Miltinis visada gebėjo išgyventi. Jis pradėjo kurti prie Tarybų Sąjungos, tada surado kažkokį būdą koegzistuoti su Lietuvą okupavusiais naciais ir neprapulti, kai Tarybų Sąjunga grįžo vėl, nors ji ir su įtarimu žvelgė į tai, kad šis menininkas išliko nacistiniame režime. Kai kurie sako, kad tai konformistiška pozicija, tačiau Miltinis sugebėjo likti ištikimas sau. Jis teigė, kad visi -izmai ateina ir praeina, o kažkas žymiai brangesnio, kažkas, ką mes ir bandome užčiuopti per meną, lieka. Tad manau, kad ir šiandien Miltinis puikiausiai gyventų, kai aplinkui būtų jau nebe komunizmas, o liberalizmas. Jis nebūtų santvarkos fanu, bet tikrai tikrai turėtų savo vietą šiuolaikiniame pasaulyje, nebūtų toks, koks buvo tada. Miltinis rastų, kaip gali kurti sau rūpimais dalykais, nekovodamas prieš šiuolaikinę visuomenę.

Ar pats bandėte dirbti su aktoriais taikydamas Miltinio darbo metodus?

– Taip. Nuo to ir prasidėjo mūsų repeticijos. Pirmi susitikimai vyko be pjesės, nerepetavome jokių scenų, o tiesiog kalbėjomės apie tai, kas yra šis Miltinio teatro reiškinys, tiksliau idėja, pagimdžiusi šį reiškinį. Norėjosi, kad aktoriai suvoktų, kuo „kliedėjo“ Miltinis ir jo mokiniai – kuo tikėjo, ko nekentė. Mes bandėm patirti, suvokti tą idėją ir įskiepyti sau taisykles. Pavyzdžiui, per pirmas porą repeticijų pajutome, kaip ilgai aktoriai susirinkinėja – vienas pavėluoja minutę, kitas dar minutę, tada kažkas sugalvoja nueiti kavos, kol laukiam kitų. Pabandėme įsivesti griežtą nevėlavimo taisyklę, bet greitai supratau, kad visos šios taisyklės tėra tik išraiška tų idėjų, kuriomis tikėjo Miltinis – jei tu tiki, kad aktorystė yra meno vienuolystė, o teatro scena yra tam tikras teatro aukuras ar šventovė, tu tiesiog savaime negali vėluoti. Režisuodamas šį spektaklį leidžiu sau ieškoti kažkokio griežtumo, tačiau toli gražu neinu į visišką despotizmą. Kvailai atrodyčiau, jei bandyčiau apsimetinėti despotu. Miltinio filosofijoje yra dalykų, kurių aš tiesiog negaliu ar nenoriu perimti – ne viskas, kas veikė Miltiniui, veikia man, turiu atsirinkti.

Dar viena linksmesnė taisyklė, kurią sugalvojome įsivesti kilo iš fakto, kad Miltinis savo karjeros pradžioje buvo atsisakęs valgyti mėsą ir gerti alkoholį. Jis tikėjo, kad menininkas turi būti švarus, taurus indas, kad negalima kurti ir kalbėti apie vertybes, kai pats esi susiteršęs. Žinoma, vėliau jis pradėjo valgyti mėsą, tapo puikiu kulinaru, gurmanu ir labai pamėgo gerti vyną, jį išmanė. Sugalvojau pasiūlyti aktoriams viso kūrybinio proceso metu pasirinkti, ką jie nori propaguoti – abstinenciją arba raudoną vyną? Visi vieningai prabalsavo už raudoną vyną…

Kalbino Aistė Šivytė


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: