Raminta Lenzbergaitė

„… kūryba man –  jausmų atspindys. teikiantis džiaugsmo. Labai džiaugiuosi galėdama savo mintimis pasidalinti su kitais“.

Paradoksas

Mano gyvenimas tikras paradoksas. Keliuosi ryte, einu į mokyklą ir mokausi, mokausi ištisą amžių. Bet aš svajoju užaugti ir nebūti kaip visi. Nenoriu, kad dienos nebūtin pasvirtų, noriu keliauti, atrasti ir klysti. Tu klausi, kuo būsiu, bet aš nežinau. Tu klausi, kaip sekasi, o man juk viskas vis vien. Man baisu, kai aš nežinau, man baisu net tada, kai žinau.

Kaip gera pasinerti į skaičius, pamiršti savas problemas – sprendi kitų problemas. Matematika taip pat paradoksas –  savų problemų išspręsti negali, bet kažkas perka po 30 arbūzų. Man nepatinka, kai vaisiai  uždaviniuose: galbūt mes čia badaujame, o galbūt tiesiog labai pasiilgome vasaros.

Aš visada norėjau  gauti daug su mažiausiomis pastangomis. Taip, kaip ir visi, nors nenoriu būti kaip visi. Ir  toliau svajosiu, gyvensiu apsistačius širdį gražiomis dekoracijomis. Kaip visi.

Štai koks tas paradoksas. Ne kaip visi, bet vis dėlto kaip visi.

 

Pasaulis neteisingas

Tekstas sunkus. Apie spalvas. Atsimenu, kaip piešdavau geltoną saulę kampe, kaip stengdavausi neužlenkti kampučių ir tingėdavau piešti spindulius per visą lapą. Dabar irgi tingiu atlikti užduotis. Pasaulis neteisingas – be mokslo toli nenueisi, pinigų neuždirbsi, bet be pinigų negali ir mokytis. Kartais susimąstau, dėl ko gyvename. Visi atsakytų tą patį: kažką pasiekti, palikti po savęs. Viskas paremta pinigais.

Norėčiau obuolio, o gal banano. Pasaulis neteisingas. Nejaučiu ir nevertinu to, ką turiu, kad apskritai turiu. Nors kartais ir prastai, bet turiu ką valgyti, kai koks nors žmogus kažkur klūpi ir prašo išmaldos maistui. Jis benamis, jis – elgeta. Elgeta. Apskuręs, nudriskusiais drabužiais, pinigus slepiantis kišenėje, o dėžutėje padėjęs keletą varganų centų. Visa tai apgaulė, kaip ir ta, kurią sukelia alkoholis.

Alkoholis vertinamas. Gydytojams dažniau nešame vyno ar viskio, nei šokoladą ar saldainių rinkinį. Šiandien abstinentas yra išsišokėlis. Jis mūsų visuomenėje sunkiai pritampa.

Alkoholiui taip pat reikia pinigų. Kaip ir obuoliui. Kaip ir bananui. Galų gale ir benamiui. Netikiu, kad elgeta nusipirks maisto, o ne prasčiausio alaus su sužiedėjusia bandele.

„Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“

Po visko nusipirksiu kriaušę. O dabar rašau, kad spalvos – tai simfonija akims.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: