Ridigdai ridigdo

Į savivaldybę grįžta Šviesus protas. Konservatorė Irutė Varzienė sutiko būti respublikono mero Valdemaro Valkiūno pavaduotoja. Tai nėra ideologinis ar moralinis paklydimas. Tai sąmoningas žingsnis dirbti vardan Biržų. Tai nėra ir asmeninės naudos troškimas. Nors eilinio mokytojo ir vicemero atlyginimų dydžiai skiriasi, I. Varzienė niekada nesivaikė pinigų. Tai idealistė, inteligentė, kuriai bet koks materialinių gėrybių siekis yra svetimas.

Šio žmogaus niekas negalėtų vadinti karjeriste, siekiančia pripažinimo intrigomis ar kitokiais negražiais būdais. Norėdama patekti į mero postą antrai kadencijai ji turėjo vienintelį tikslą – dirbti Biržams ir biržiečiams. O pralaimėjusi rinkimus ji drąsino bendraminčius, žadėdama grįžti į valdžią.

Ir ji savo pažadą įvykdė.

Šis žmogus turi išskirtinį talentą įvardyti, apibūdinti reiškinius, įvykius, asmenis.

Rinkimų kampanijos metu ji pati save pavadino Šviesiu protu. Ar kas gali dėl to ginčytis?

Savo oponentus tapatino su „nešvariais pinigais“ ir „šūdina partija“.

Todėl po rinkimų ji drąsiai pareiškė su tokiais nebendradarbiausianti. Ir visiškai suprantama: bet kokie nešvarumai gali sutepti tyrą sąžinę, apsmardinti nepriekaištingą reputaciją.

Vis tik, kai iškyla reikalas suremti pečius bendram labui – Biržų gerovei, privalu įveikti visas baimes.

Joks partnerio purvas, jokia smarvė, jokia politinė ar akių spalva čia jau netenka jokios prasmės.

Kas jau kas, o konservatorė Irutė tą puikiai žino. Būdama mere ji ranka rankon dirbo su valstiečiais žaliaisiais. Truputį susimaišė pozicija su opozicija, bet nuo to inteligentė Irutė valstiete netapo ir žalios spalvos nepamėgo. Nebent rinkėjai šiek tiek pažaliavo iš nuostabos. Nors per rinkimus jie vienodai balsų abiem partijoms atseikėjo, bet nei valstiečių žaliųjų, nei konservatorių mero poste matyti nepanoro.

Meru tapo respublikonas.

Šviesus protas iškart suprato: nors valdžios vežimas Valdemaro rankose, bet jų vadžioms laikyti neužteks.

Smalsiam rinkėjui gali kilti klausimas, kodėl konservatorė Irutė iš karto nepuolė padėti respublikonui Valdemarui. Kodėl ji išsyk nekibo į darbus vardan Biržų? Negana to – dar vieną kitą pagaliuką į Valdemaro ratus kyštelėjo.

Šią situaciją vaizdingai atspindėtų senosios lietuvių tuoktuvės.

Įsivaizduokim: jaunikiui labai rūpi valakai žemės, kurios jis negali įpirkti. Tėra vienas būdas ją įsigyti – pasipiršti valakų savininkei. Meilė nebūtina – reikia tik gerų paskaičiavimų. Viską sudėliojus, pažiūrėjus, ką abi pusės gauna, sumušama rankomis.

Biržų politinėse jungtuvėse Valdemaras gauna „valakus“, t. y. konservatorių balsus taryboje, o Irutė – „šeimyninę“ padėtį, t. y. vicemerės postą. Beje, konservatorė turbūt ateitų ne tik su valakais, bet ir su dviem į jos valdas (frakciją) priklydusiais bundinykais (liberalsąjūdiete S. Griciūniene ir centristu A. Rinkūnu).

Atvirai kalbant, konservatorė – ne svajonių nuotaka, bet jai, kaip moteriai, reikia šiokio tokio dėmesio. Kad ir nemylimo respublikono. O dėmesiui atkreipti galima griebtis ir pagaliukų, jeigu nieko geresnio neturi.

Respublikonas ir gėlę moteriškei nešė, ir meilius žodžius kalbėjo, ir atliko kitus jaunikiui būtinus ritualus.

Ir tik tuomet politinę garbę ir nekaltybę branginanti konservatorė davė sutikimą.

Pikti liežuviai mala, kad tą politikės apsisprendimą atsiduoti respublikonams pagreitino kitos politikės viešas pareiškimas. Respublikonų partijai atstovaujanti Ramunė Čigienė per laikraščius išklojo planą, kaip taryboje balsų daugumą galima gauti ir be konservatorių. Jos mintims pritarė socialdemokratas Andrius Budriūnas.

Socialdemokratų pasoga kuklesnė nei konservatorių – jie tegalėtų pasiūlyti tris balsus taryboje, bet šių galbūt užtektų valdančiai daugumai sudaryti. Vicemero kėdėje tuomet vardan Biržų tektų plušėti nebe konservatorei, o socialdemokratei. Arba kaip nors kitaip posteliai būtų padėlioti. Šiaip ar taip, valakų šeimininkei Irutei būtų tekusi politinės senmergės dalia.

Kad taip neįvyktų, procesai paspartėjo.

Vos antradienį pasirodė R. Čigienės ir A. Budriūno pareiškimas, ketvirtadienį savo sprendimą paskelbė pats meras.

Ir tas sprendimas atrodė kaip tikrų tikriausios respublikono Valdemaro ir konservatorės Irutės sužadėtuvės.

Tai puiki proga dainoms, šokiams ir linksmoms nuobiroms.

Taigi – palinkėjo laimės visas mūsų kaimas, ridigdai ridigdo…

Rasa Penelienė