Rokas Šimukauskas

Rokas Šimukauskas

Rokas, Tinginys ir Sąžinė

Vieną kartą kažkur Aukštaitijos glūdumoje gyveno Rokas su mama ir broliu Dominyku. Buvo paprasta, niekuo neišsiskirianti šeima. Tačiau  Roko gyvenime pradėjo dėtis keisti dalykai.

O atsitiko štai kas: pažymiai mokykloje blogėjo, netvarka kambaryje didėjo, o jis pats nieko nespėdavo atlikti laiku – nei šuniuko pavedžioti, nei pamokų paruošti, nei kambario susitvarkyti. Laikas vis bėgo. Rokas vis dažniau vietoj pamokų ruošos prisėsdavo ant sofos žiūrėti televizoriaus. Ir kaskart, kai berniukas neatlikdavo to, ką privalėjo, giliai giliai jo viduje (kažkur ties kepenimis) pasigirsdavo tylus krebždesys.

Vieną dieną Rokas vėl gavo dvejetą, nes neparuošė matematikos namų darbų. O jų neatliko, nes nerado sąsiuvinio, kuris pradingo žaislų ir šiukšlių kalnuose. Grįžęs namo Rokas nuėjo pas mamą, tuo metu gaminančią pietus:

– Mama, Dominykas ir vėl kažkur paslėpė mano sąsiuvinius. Ir štai rezultatas – dėl to, kad neparuošiau matematikos namų darbų, gavau dvejetą. Mama, Dominykas trukdo man mokytis ir visai netvarko kambario. Gal gali dėl to jį nubausti?

– Rokai, duok jam progą pasitaisyti, – iš lėto minkydama tešlą sumurmėjo mama.

Supykęs Rokas nukiūtino į kitą kambarį ir išsitiesė ant sofos.

– Neverta net ieškoti sąsiuvinio, tokioje netvarkoje vis tiek nerasiu, – krapštydamas pakaušį kalbėjo sau  Rokas.

Staiga kažkas tyliai pokštelėjo ir berniukui ant peties atsirdo maža susiraukšlėjusi senučiukė. Rokas vos nesuriko iš nuostabos. Jis šiaip ne taip išlemeno:

– Kas tu tokia? Ką tu čia veiki?

– Aš – Sąžinė. Bandau tave gelbėti, – ramiai atsakė nepažįstamoji.

– Ar ne tu krebždėdavai mano viduje? – paklausė Rokas.

– Taip, tai dariau aš! Negaliu leisti, kad šmeižtum brolį. Argi jis kaltas, kad tame šiukšlyne, kuriuo virto tavo kambarys, neradai matematikos sąsiuvinio? Neleisiu, kad Tinginys užvaldytų tavo kambarį ir gyvenimą, – paslaptingai tarė Sąžinė. – Paminėsi mano žodį. Jei taip bus ir toliau, gali blogai baigtis. Daryk išvadas…

Rokas nuėjo į savo kambarį. Ir ką jis išvydo? Tarp išmėtytų žaislų, nešvarių kojinių, knygų ir sąsiuvinių krūvos pamatė keistą žmogiuką. Jis buvo visai nebaisus, tik labai susivėlęs ir nešvarus.

– Ei tu, pasitrauk, čia mano kambarys. Ir aš neleisiu tau net į jį įeiti! – sušuko murzinasis žmogiukas.

– Ką? Čia tavo kambarys? Ne, ne, ne!  Šis kambarys mano ir brolio. Ir aš neatiduosiu tau mūsų kambario! – supykęs atšovė Rokas. Berniukas suprato, kodėl jo gyvenime pradėjo dėtis keisti įvykiai.

– Tai tu esi tas Tinginys, apie kurį man pasakojo Sąžinė?

– Taip, – išdidžiai atsakė naujakurys. – Ir šis kambarys priklauso man!

Rokas giliai įkvėpė, atsiduso ir ėmėsi tvarkyti kambarį. Oi, kaip buvo nelengva! Tinginys ant jo rėkė, tampė už kojų, tačiau berniuko nugalėti nepavyko. Kuo tvarkingesnis buvo kambarys, tuo mažesnis darėsi Tinginys. Kai Rokas atsisėdo ruošti namų darbų, Tinginio beveik nesimatė. Supratęs, kad kovą pralaimėjo, Tinginys išėjo laimės ieškoti svetur. Rokas tuo metu nuėjo pas mamą.

– Mamyte, atleisk, kad tau melavau. Tai aš pamečiau sąsiuvinius. Dominykas čia niekuo dėtas. Aš jo jau atsiprašiau ir kambarį susitvarkiau. Ar man atleisi?

Žinoma, mama atleido. Ar matėte, kad mama neatleistų savo vaikui?

Bėgo laikas. Tinginys kartais užsukdavo pažiūrėti, kaip atrodo Roko kambarys. Radęs žaislus tvarkingai sudėtus į dėžę, kojines – stalčiuje, o sąsiuvinius – kuprinėje, Tinginys gailiai atsidusdavo ir nukiūtindavo kitur. O kažkur giliai pasislėpusi (gal už gėlių vazono?) Roką ir Tinginį tyliai stebėdavo maža susiraukšlėjusi senučiukė. Tarsi budrus sargybinis, pasiruošęs tuoj pat duoti pavojaus signalą, jei tik kas nors nutiktų.