Romualdo Granausko kūrybos nuostata – „tauta žmoguje“

Iškilus rašytojas ir pašėlusio temperamento žmogus – taip apie Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą, prozininką, eseistą, dramaturgą Romualdą Granauską kalbėjo literatūros kritikas Valentinas Sventickas ir Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas, režisierius Gytis Lukšas. „Literatūros ir kino dienų“ vakare, vykusiame Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, buvo dalijamasi prisiminimais apie spalvingą R. Granausko asmenybę ir jo kūrybą.

„Kaip būtų atrodęs Romualdas Granauskas, jei jį būtų nufilmavę slapta kamera? Neįsivaizduoju aktoriaus, kuris galėtų sukurti jo vaidmenį. Romualdas Granauskas buvo nepaprastai įdomus pašnekovas, sunku būdavo pagauti, kada iš rimtų, net graudžių dalykų kalbėjimo jis staiga peršoks į netikėtą pokštą. Tos ribos būdavo labai plonytės. Jis nardydavo iš vienos erdvės į kitą, turėjo begalę istorijų savo galvoje, nuotykių, tragiškų ar linksmų. Jei kas nors būtų nufilmavęs R. Granauską, bendraujantį su nesvarbu kuriuo vienu iš mūsų, būtume turėję nepakartojamą personažą,“ – kalbėjo literatūros kritikas V. Sventickas.

Literatūros kritiko teigimu, R. Granausko kūryba yra neaprėpiamai erdvi ir tuščios būtų pastangos ją aprėpti. V. Sventickui daug teko bendrauti su rašytoju – leisti jo knygas, redaguoti, palydėti į viešumą. Kartą kalbėdamas apie Just. Marcinkevičių, R. Granauskas pasakė, kad poeto kūrybos visuma, jo nuostata yra „žmogus tautoje“, o jo paties kūrybos nuostata yra „tauta žmoguje“. Ta kryptis, kurią brėžia ši formulė, yra svarbi ir geriausiai nusako jo kūrybos vertes.

Pasak V. Sventicko, kai kalbama apie rašytoją, kurio kūrybos estetinė vertė nekelia abejonių, pradedame galvoti, kaip ta jo kūryba funkcionuoja žmonėse, kur ji krypsta, ką ji davė lietuvybei ir Lietuvai. Tokį galvojimą sureikšmina buvimas Europos Sąjungoje. R. Granausko kūryba – viena tvirčiausių lietuviškumo tvirtovių visomis prasmėmis.

„Romualdas Granauskas turėjo Dievo dovaną jausti ir užrašyti gyvąją kalbą. Kai pasakotojo ir personažų kalba gyva, tikra, skaitydamas patiki ir kitkuo: įvykiais, likimais, to vieno kūrinio gyvenimu ir jo prasme. R. Granausko sukurti vaizdai romano, apysakos ar apsakymo erdvėje turi daugiareikšmių sąšaukų, metaforiškų bendravimų. Iš čia ateina neblėstančio modernumo pojūtis“, – teigė literatūros kritikas.

Retas ir mįslingas dalykas, kad R. Granausko kūrybą labai mėgsta skaitytojai ir vertina literatūros kritikai. Jo kūryboje nedingsta intriga, kaip viskas klostysis, bet kartu visa tai nusakoma nuostabia prozos meno kalba. Anot V. Sventicko, tiems, kurie nori vis kažko naujo ir kitaip, klasikas galėtų duoti atkirtį menu ir teisybe.

Romualdas Granauskas (1939 m. Mažeikiuose – 2014 m. Vilniuje) – prozininkas, dramaturgas, eseistas. Išleido daugiau negu dvidešimt prozos knygų, parašė pjesių, sukūrė kino scenarijų. Apdovanotas gausybe literatūrinių premijų, LR Vyriausybės premija (1999 m.), Nacionalinė kultūros ir meno premija (2000 m.). Įvardijamas archaišku ir moderniu menininku, lietuvių kaimiškosios prozos kūrėju, sukūrusiu paminklą nykstančiam senajam kaimui.

„Sunku pasakyti kitą rašytoją, kuris savo gimtinę, jos aplinką, gamtovaizdžius, istoriją taip būtų įsiurbęs į save. Vargu, ar Žemaitija mums būtų tokia įdomi ir patraukli, jei ne R. Granauskas,“ – kalbėjo V. Sventickas.

Nacionalinę premiją rašytojas pelnė 2000 metais ir jau galėjo snausti ant laurų, net pats pakalbėdavo, kad jau viską parašęs, tačiau tada prasidėjo galingas kūrybinis proveržis: 4 romanai, 4 apysakų knygos, apsakymai.

Renginio metu skaitytojai galėjo įsigyti Romualdo Granausko pokalbių esė knygą „Baltas liūdesio balandis“ (2015), apysaką ir esė „Trečias gyvenimas“ (2014) ir apsakymų rinkinį „Išvarytieji“ (2013). Planuojama išleisti knygų seriją „Lietuvių literatūros lobynas“. Šioje serijoje bus išleistos visos svarbiausios R. Granausko knygos.

Susirinkusieji bibliotekoje žiūrėjo G. Lukšo režisuotą filmą „Vasara baigiasi rudenį“ (1982 m.), kuriam scenarijų sukūrė rašytojas R. Granauskas. Režisierius G. Lukšas pasakojo, kokius kryžiaus kelius teko nueiti norint gauti leidimą režisuoti šį filmą. Filmo priešistorė tęsėsi dešimt metų, keliskart buvo keičiamas pavadinimas ir pats scenarijus. Sovietmečiu ši psichologinė drama apie meilę ir gerumą kažkodėl gąsdino funkcionierius. To meto Lietuvos kaimo realijose, perteiktose metaforų kalba, jie įžiūrėjo grėsmingą sovietinės sistemos kritiką.

Pagaliau barjerai buvo įveikti, leista filmą režisuoti. Sunkiausia buvo įtikinti Lietuvos kino studijos vadovą Vytautą Žalakevičių. Kodėl talentingas menininkas taip priešinosi šio filmo atsiradimui, belieka tik spėlioti. Įdomu, kad filmas „Vasara baigiasi rudenį“ tarptautiniame kino festivalyje Leningrade (dabar: Peterburgas) buvo apdovanotas už geriausią aktorių ansamblį, tačiau tuo ši istorija nesibaigė. Vėliau paaiškėjo, kad festivalio vertinimo komisija filmui buvo skyrusi Didįjį prizą, tačiau lemtingas skambutis iš Lietuvos rezultatus staiga pakeitė. Režisieriui iki šiol nepavyko išsiaiškinti šios intrigos. Vėliau ne kartą norėta perkelti į kiną R. Granausko kūrinius, tačiau tą padaryti pavyko tik po daugelio metų ekranizavus romaną „Duburys“.

Pašėlusio temperamento žmogus, kartais nenuspėjamas, iš kurio visko gali sulaukti – apie tokį R. Granausko būdą, kuriam suvokti reikėjo gero humoro jausmo, pasakojo V. Sventickas ir G. Lukšas. Režisierius G. Lukšas prisiminė jų bičiulystę, gyvenimą kaimynystėje, ilgus pokalbius gyvai ir nakties pokalbius telefonu, pypkių rūkymo mokyklą, nuotykius ligoninėje, kai ne kartą teko gulėti vienoje palatoje gydytojų siaubui ir seselių džiaugsmui.

Projektą „Literatūros ir kino dienos“ remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos kultūros ministerija.

Virginijos Januševičienės tekstas

Virginijaus Benašo nuotr.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: