Rusnė Šipelytė (9 kl.)

Uvė Timas (Uwe Timm)

Knysliukas –  lenktynininkas

(ištraukos)

Iš vokiečių kalbos vertė

Rusnė Šipelytė (9 kl.)

1 skyrius

Namuose mes auginame paršelį. Tik nepagalvokite, kad tai mano mažoji sesutė, tai – tikrų tikriausias paršelis, kuris atsiliepia tik šaukiamas vardu Rudis Riestanosis. Kaip jis pas mus atsirado? Tai – ilga istorija.

Prieš dvejus metus, vieną sekmadienį, mes išsiruošėme į kaimą. Mes – tai mano šeima: mama, tėtis, tik metais jaunesnė už mane sesuo Betė ir Cupi – mano mažoji sesutė. Nuvažiavome į Liuneburgo tyrlaukį, kurį pasiekę automobiliu toliau keliavome pėsčiomis. Vaikai nekenčia kelionių pėsčiomis. Tai mums buvo tikras siaubas. Mes vos vilkomės, o tėtis ir mama kas minutę aikčiojo:

– Pažvelkit, kaip gražu!

Kaskart jie sustodavo ir rodydavo mums kokią nors kalvelę arba medį ir tikėjosi išgirsti mūsų nuostabos šūksnius. Tačiau juk tai tik paprastas kalnelis, kuo jis gali būti ypatingas? Tad mes, vaikai, vis zyzėme, kad norime limonado. Mama įniršusi pareiškė, kad teks pakentėti, kad malonėtume dar šiek tiek paėjėti. Mums paskaudo kojas, o Cupi ėmė niurzgėti, kad nebepaeina. Tada tėtis užsikėlė ją ant pečių ir suprakaitavęs sunkiai brido smėlėtu keliu, dabar jau nei žodeliu nebeužsimindamas apie kraštovaizdžio grožį.

Pagaliau pasiekėme Hiorpelio kaimelį. Vietiniuose svečių namuose kaip tik vyko šventė. Kaimo ugniagesiai minėjo gaisrinės penkiasdešimtmetį. Po kaštonais už ilgų medinių stalų sėdėjo žmonės ir kirto dešreles, užsigerdami alumi. Ant pakylos grojo pučiamųjų instrumentų orkestras. Pagaliau mes galėjome prisėdę paskanauti savo išsvajoto limonado.

Orkestrui baigus groti, vyriškis, vilkintis gaisrininko uniformą, priėjo prie mikrofono ir pranešė:

– Dėmesio! Skelbiama daiktinė loterija. Kiekvienas, įsigijęs loterijos bilietą, parems ugniagesius ir padės gaisrinei įsigyti naują aukšto slėgio žarną. Turiu jus nudžiuginti, loterijoje  galima laimėti daug mažų prizų, o pagrindinis prizas labai maistingas.

Netrukus prie mūsų stalo priėjo vyriškis, laikantis rankose kibirėlį, kuriame buvo loterijos bilietai. Kiekvienas iš mūsų galėjo nusipirkti po bilietą. Mano bilietas nieko nelaimėjo. Betė ištraukė paguodžiamąjį prizą – vėliavėlę dviračiui, ant kurios buvo užrašyta: ,,Hiorpelio kaimo ugniagesiai“.

Cupi ištraukė raudoną numerį.  Kai visi bilietai buvo parduoti,  ji su popierėliu rankoje nubėgo prie pakylos. Ugniagesys pasižiūrėjo į bilietą ir paskelbė:

– Trisdešimt trečias numeris! Štai pagrindinio prizo laimėtoja! Kiek tau metų?

– Šešeri.

– Ar jau eini į mokyklą?

– Ne. Man šešeri sukako tik prieš dvi savaites.

– Ar žinai, ką laimėjai?

– Ne.

– Tau pasisekė! Tu laimėjai mažą paršelį!!!

Tuomet vyriškis iš dėžės iškėlė paršelį ir įbruko jį Cupi į glėbį. Žmonės pradėjo ploti ir juoktis.

Cupi, išsišiepusi iki ausų, atvilko paršelį prie mūsų stalo ir patupdė mamai ant kelių. Tai buvo švarutėlis rausvas padaras stora knysle, mažomis žvitriomis akytėmis ir didelėmis klapsinčiomis ausimis.

Nors paršelis iš tikrųjų buvo mielas, tėčio veidas apsiniaukė. Kai prie mūsų stalo sėdintis ūkininkas pasveikino mus su laimėjimu, tėčio veidą iškreipė kankinio šypsena. Mat mūsų tėtis nemėgsta naminių gyvūnų. Jis visada pabrėžia, kad žmonių namai jiems – ne vieta. O dabar mama laikė ant kelių paršelį ir kasė jam paausį.

– Mielas, ar ne?- susižavėjusi čiauškėjo Cupi. – Kokia užsirietusi jo uodegytė!

Tėtis išsitraukė iš burnos pypkę.

– Žinoma, gana mielas, – burbtelėjo jis, – bet kai susiruošime keliauti toliau, tu privalėsi paršelį grąžinti.

– Ne! – pasipiktino Cupi. – Aš jį laimėjau! Jis mano!

– Mes negalime kartu pasiimti paršelio, – nenusileido tėtis.

Cupi pradėjo žliumbti, o tai daryti ji iš tiesų moka puikiai. Žmonės, sėdintys už kaimyninių stalų, sužiuro į Cupi. Kodėl rauda maža mergaitė, kuri ką tik ištraukė laimingą bilietą ir dovanų gavo paršelį?

Tėtis, kuris jau buvo ištiesęs ranką nukelti paršelį ant žemės, patraukė ją lyg nuplikytas. Nuo kaimyninio stalo į tėtį įsmigo smerkiantys žmonių žvilgsniai. Mat atrodė, lyg jis būtų ketinęs suduoti paršeliui.

– Na gerai, gerai, – nusileido tėtis, – pasilik jį.

Kai tėtis susimokėjo, mes patraukėme prie mūsų automobilio. Nors pasirinkome trumpiausią kelią atgal, kelionė užtruko. Paršelį teko nešti ant rankų. Mat paleistas jis nesekė mums iš paskos, o bėgiojo tai šen, tai ten. Nepatikėsite, kokie gali būti sunkūs paršeliai, jie tikrai kur kas sunkesni nei tokio pat dydžio šunys.

Nors mes, vaikai, paršelį nešėme pasikeisdami, vis tiek taip pavargome, jog net mama mūsų pasigailėjo. Ji pasibruko paršelį po pažastimi tarsi sofos pagalvėlę, kad būtų lengviau nešti. Kai ir mama pavargo, nešulį norėjo perduoti tėčiui. Bet šis buvo atrėžė:

– Jei jau užsinorėjot pasiimti jį, tai patys ir neškite.

Tai nuskambėjo gana niekšiškai, bet mes dėl viso pikto nieko tėčiui nesakėme.

Kai pagaliau pasiekėme automobilį, buvome visiškai nusiplūkę. Nors paršelis buvo švarut  švarutėlis, mama vis tiek jį pasiėmė sau ant kelių, bijodama, kad gyvulėlis neišpurvintų sėdynių apmušalų.

– Kiaulės tikros nevalos, – bambėjo tėtis, – purvas – jų stichija. Kaip jums atrodo, iš kur atsirado posakiai ,,ėda kaip kiaulė“ arba ,,kambarys kaip tikra kiaulidė“!

Žinoma, mums buvo aišku, ką jis turėjo omenyje, tai sakydamas. Ką gi kita, jei ne mūsų kambarį?

Buvome visai nedaug nuvažiavę, kai mama garsiai spygtelėjo. Paršelis čiurkštelėjo tiesiai jai ant suknelės.

– Gana, užteks, – nukirto tėtis.

Privažiavęs artimiausią ūkį, jis sustabdė automobilį.

– Paršelį padovanosime ūkininkui, – pareiškė tėtis. –  Kiaulėms vieta kaime, o ne miesto bute.

Cupi ėmė klykti. Ji tai sugeba taip garsiai, kad net ausis tenka užsikimšti.

-Tylos!– suriko tėtis. – Kiaulės liūdi, jei vietoj laukų ir pievų  mato tik namus.

Tačiau Cupi tai buvo nė motais. Ji ir toliau klykė.

– Prašau, leisk jai pasilikti paršelį nors porai dienų, – įsikišo mama. – Tai jos prizas. Juk visada galėsime jį bet kam padovanoti.

– Na gerai, leidžiu paršelį pasilikti trims dienoms, tačiau vėliau reikės jį atiduoti. Kitaip ką pagalvos mūsų namo kaimynai? – nusileido tėtis.

2 skyrius

Kur matyta, kad daugiabutyje apsigyventų kiaulė!  Laimė, mūsų butas yra pirmame aukšte, o už namo turime sodelį. Jame auga kriaušė ir alyvų krūmas. Šalia yra ir kaimynų sodeliai, tokie kaip virtuviniai rankšluosčiai.

Mes negalėjome paršelio, kurį pavadinom Rudžiu Riestanosiu, paleisti į sodą, nes lyg tyčia pradėjo lyti, o ir, mamos nuomone, naktys dar buvo per šaltos. Taigi, liko tik viena išeitis – vonios kambarys, nes tėtis kategoriškai uždraudė Cupi pasiimti paršelį į lovą. Rudis lyg niekur nieko lakstė po butą ir šniukštinėjo kambarius. Atrodo, jam ypač patiko šviesiai pilkas kilimas tėčio darbo kabinete. Paršelis vis išsitiesdavo ant jo ir atkišdavo visas keturias kojas. Neapsikentęs tėtis išvijo jį iš kabineto. Tada Rudis nuskuodė į virtuvę ir su didžiausiu trenksmu išvertė keletą puodų – mėgino  įlįsti į virtuvinę spintelę.

– Tik pamanykit, kokios kiaulės guvios, – rinkdama ir statydama į vietą puodus stebėjosi mama.

Vakare, kai išsivalėme dantis, tėtis uždarė Rudį vonioje. Mes gulėjome lovose ir klausėmės jo tylaus žvygčiojimo.

Kitą rytą mama pirma nuėjo į vonią praustis. Pravėrusi duris, ji net atšoko atgal. Ant grindų gulėjo jos veido kremo dėžutė, kurią vakar susijaudinusi pamiršo užsukti. Dėžutė buvo tuščia.

– Man atrodo, jis suėdė mano veido kremą, – išlemeno mama.

Ir iš tiesų, Rudis kvepėjo rožėmis, bet buvo visiškai žvalus ir vėl siautė po butą. Cupi reikalavo nugabenti paršelį pas veterinarą, bet tėtis tam kategoriškai pasipriešino:

– To dar betrūko. Kaip manai, kiek tai kainuos?

– Juk mes turime sveikatos draudimą, – raminau aš tėtį.

– Taip, bet tik ne kiaulės, – atsikirto jis. – Be to, kiaulės visaėdės,  joms nepakenks ir kosmetinis kremas.

Mes turėjome paskubėti, kad nepavėluotume į mokyklą. Nuvežusi Cupi į vaikų darželį, mama paima mane ir Beti. Ji dirba mokytoja toje pačioje mokykloje, kur mokomės ir mes. Tik nepagalvokite, jog tai privalumas, greičiau atvirkščiai. Mat mūsų mokytojai tuoj pat  mus apskųsdavo mamai, jei pamokoje buvome nedrausmingi arba iškrėtėme kokį nors pokštą. Pavyzdžiui, neseniai į dailės mokytojos rankinę įleidome baltą pelę. Kokią sceną iškėlė mokytoja! Oi, kliuvo man nuo mamos per pertrauką! Bet jei dabar pradėčiau pasakoti mūsų mokyklinius pokštus, tai jau būtų kita istorija. Trečiadienio rytą Cupi skundėsi pilvo skausmais ir pareiškė neisianti į darželį. Tiesą sakant, ji bijojo, kad tėtis neišneštų Rudžio.

Mat mūsų tėtis šeimininkauja namuose. Jis bedarbis.  Jo profesija labai reta, tokiu sudėtingu pavadinimu, kad net liežuvį galima nusilaužti. Jis – egiptologas. Egiptologai – žmonės, kurie tyrinėja senovės egiptiečius. Jie paliko mums tokių keistų dalykų, kaip piramidės, mumijos ir hieroglifai. Hieroglifai –  tai rašto ženklai, sudaryti iš mažų figūrų, paukščių, brūkšnelių ir gyvačių. Jų iššifravimu užsiima mūsų tėtis, jei tik tuo metu negamina pietų ar nevalo dulkių.

Mes, aišku, viliamės, kad tėtis kada nors atras nuorodą apie faraonų lobį. Tada visi nuvažiuotume į Egiptą ir išsikastume jį: krūvą brangakmenių, aukso ir sidabro. O tada mes, vaikai, pradedame įsivaizduoti, ką nusipirktume už tuos pinigus! Tačiau tėčio žodžiai mus kaskart nuleidžia ant žemės:

– Lobį atiduosime į muziejų.

Būtų puiku, jei tėtis vėl galėtų dirbti muziejuje, kuriame anksčiau dirbo. Tuomet mes nors nemokamai pasigėrėtume tais lobiais muziejaus vitrinose. O dar tėtis nesėdėtų namuose ir nesikabinėtų prie mūsų.

3 skyrius

Grįžę iš mokyklos, sumeistravome paršeliui namelį. Iš mūsų daržovių pardavėjo gavau tris dėžes, kurias išardžiau ir iš naujo sukaliau. Namelis turėjo tris šonines sienas ir dvišlaitį stogelį. Gėlių parduotuvėje Beti nupirko durpių, kurių ketinome pabarstyti  ant namelio grindų, kad Rudis galėtų šiltai gulėti. Mes kaip tik ginčijomės, kas tai turi padaryti: aš, kuris parūpino dėžių, ar Beti, kuri tik nupirko durpių. Mums besivaidijant, Cupi neapdairiai pravėrė vonios duris ir Rudis staiga šaute iššovė pro verandos duris į sodą. Paršelis pribėgo prie balos, pūkštelėjo į ją, įsirausė į purvą ir palaimingai sukriuksėjo.

Iki valiai išsivoliojęs purve, Rudis džiugiai nuskuodė per sodą ir, o siaube, įlėkė atgal į butą! Mes pasileidome jam iš paskos, bet neklaužada jau siautėjo tėčio kambaryje: užšoko ant sofos, nuvertė stalinę lempą ir, pasivoliojęs ant pilkojo kilimo, ant kurio net mes, vaikai, galėjome užlipti tik su kojinėms,  palindo po sofa.

Ant kilimo buvo aiškiai matomi Rudžio kanopų pėdsakai. Tėtis gulėjo ant grindų ir stengėsi ilga liniuote iškrapštyti paršelį iš po sofos. Jis garsiai koneveikė Rudį:

– Ach tu, mėšlinas parše!

Kai tik Rudis pamatė Cupi, šovė lauk iš savo slėptuvės. Tėtis taip išsigando, kad net trenkėsi galva į sofos kampą. Jis norėjo sučiupti Rudį, bet šis stryktelėjo į šoną, brūkšteldamas purvinu šonu per baltą kambario sieną, ir tiesiu taikymu nulėkė per ištiestą ant grindų pergamento lapą, kuriame tėtis buvo nukopijavęs nuo akmens keletą hieroglifų. Tada nuskuodė į mamos kambarį, ten nuvertė ir išbarstė dėžutę su lapeliais, kuriuose buvo surašyti mokinių pažymiai. Galop nušuoliavo į vaikų kambarį ir atgal į sodą, kur vėl pūkštelėjo į purvyną. Mes skubiai uždarėme verandos duris, kad Rudis nepatektų atgal į vidų.

Keista, bet tėčio kambaryje tvyrojo mirtina tyla.

– Tikriausiai tėtis nualpo,- išsigando Beti.

Mes tyliai įslinkome į jo kambarį. Tėtis sustingęs stovėjo vidury kambario ir žiūrėjo į pergamento lapą, gulintį ant grindų. Jame buvo matyti purvinų Rudžio kanopėlių žymės. Brūkšneliai ir bangelės išmargino hieroglifų raštą.

– Tėti, – sušnabždėjo Cupi. – Tau negera?

Ir dar pridūrė:

– Kiaulės juk linksmi gyvūnai, ar ne?

Tačiau tėtis, tarsi staiga būtų apkurtęs, stovėjo ir stebeilijosi į hieroglifus su Rudžio kanopų anspaudais.

– Įdomu, – galop ištarė jis. –  Tekstas su paršelio kanopų žymėmis įgavo visiškai naują prasmę. Dabar čia parašyta: ,,Tėčio visiškai nebejaudino tai, ko jis negalėjo pakeisti.“

– Mes jį uždarėme, – pasakė Beti.

– Ką tokį?- paklausė tėtis.

– Rudį.

– Na taip. O ar jau sukalėte jam namelį?

– Dar nebaigėme.

Mes išėjome į kiemą. Cupi turėjo sulaikyti Rudį, ketinusį užšokti ant tėčio. Rudis kažkodėl jam jautė simpatiją, nors tėtis ir norėjo jį išvaryti iš namų. Galbūt Rudis jautė tėčio priešiškumą ir norėjo jam pasigerinti. Tėtis apžiūrėjo Rudžio namelį.

– Na ką gi, – tarė jis,- neatrodo tvirtas. Reikia apkalti stogą toliu, kad nelytų vidun.

Staiga prie tvoros sulojo pono Buzelmajerio bulterjeras. Ponas Buzelmajeris – mūsų namo savininkas. Jis gyvena dviem aukštais aukščiau negu mes. Tai gana nedraugiškas žmogus, labai panašus į savo bulterjerą. Kiemsargis lojo be perstojo. Jis jautė Rudį.

– Paskubėkit! – paragino tėtis. – Greičiau veskite paršelį į vidų, kol ponas Buzelmajeris jo nepamatė.

– Nutilk, šunpalaiki, – sušnypštė tėtis ant bulterjero.

Kai suėję į vidų paršelį uždarėme vonioje, tėtis pareiškė:

– Rudį būtinai kam nors reikia atiduoti, kitaip ponas Buzelmajeris išmes mus visus iš buto.

4 skyrius

Ir tada atėjo trečiadienis, kai Rudį Riestanosį reikėjo iškraustyti iš buto. Mama bandė mus tam paruošti. Ji guodė:

– Būkite protingi, kiaulei tikrai ne vieta miesto bute. Pati geriausia išeitis Rudžiui – gyventi pas ūkininką.

Iš vakaro tėtis darbavosi prie Rudžio namelio. Pirmiausia jis dvejodamas kur ne kur įkalė po vinį,  tada išardė dėžes ir vėl iš naujo lenta po lentos sukalė namelį. O tada nutarė:

– Tokia paprasta dėžė toliniu stogu. Atrodo siaubingai. Turime Rudžiui sukalti tokį gardą, kuris būtų panašus į ūkininko namelį.

Mes tikėjomės, kad jeigu  tėtis meistrauja gardą, tai galbūt jis taip lengvai nenorės atsikratyti Rudžiu. Tėtis darbavosi iki vėlyvo vakaro, net pradėjo iš medžio pjaustinėti du žirgelius, kuriuos galima išvysti ant Žemutinės Saksonijos ūkininkų namų stogų. Mes jau gulėjome lovose, kai pasigirdo nežmoniškas riksmas! Išpuolėme iš kambario. Virtuvėje stovėjo tėtis, iškėlęs kairės rankos smilių. Pirštas plūdo krauju! Mes siaubingai išsigandome, nes pamanėme, kad tai Rudis įkando tėčiui. Tačiau paaiškėjo, kad meistraudamas tėtis įsipjovė pirštą. Gana gilus pjūvis! Mama baltu tvarsčiu storai apvyniojo smilių.

– Dabar nebegalėsiu spausdinti! Viskas per tą kiaulę!

Jis pavadino paršelį kiaule. Kiaule, ne Rudžiu. Suprantama, kiaulę daug paprasčiau išgrūsti iš namų. Kiaulę, bet ne Rudį. Iš susijaudinimo mes negalėjome užmigti ir svarstėme, ką galėtume padaryti, kad Rudis pasiliktų. Paslėpti rūsyje? Bet tai greitai išaiškėtų, nes kiaulės juk nėra nebylios. O be to, rūsyje labai tamsu ir drėgna. Paslėpti sode? Ten nėra jokių slaptaviečių, nes sodas pernelyg mažas. Galop Cupi šovė mintis:

– Paverskime Rudį egiptietiška kiaule, papuoškime jį hieroglifais! Nustebinkime tėtį!

– O kaip tu tai padarysi?

– Aprašinėkime jį! – paaiškino Cupi.

– O ką norėtum parašyti? „Tėčio numylėtinis“?

– Nesąmonė! Užrašykime tą sakinį, kurį sukūrė Rudis, išpurvinęs pergamentą, ir kuris taip patiko tėčiui: ,,Tėčio visiškai nebejaudino tai, ko jis negalėjo pakeisti“.

Naktį nuslinkome į tėčio darbo kambarį, paėmėme pergamentinio popieriaus ritinėlį, tada nuėjome į vonią ir su mamos antakių pieštuku ant Rudžio rožinės nugaros rūpestingai užrašėme hieroglifus. Rudis tylėjo. Tik retkarčiais skambiai žvygtelėdavo, kai rašydami jį pakutendavome.

Anksti ryte mama vos prižadino mus, bet pabudę nedelsdami iššokome iš lovų, nurūkome į vonią ir išleidome Rudį. Po to prisėlinome prie tėvų miegamojo ir pravėrėme duris. Rudis nieko nelaukdamas šmurkštelėjo vidun. Tikėjomės tėčio juoko. Iš pradžių tvyrojo tyla, tačiau netrukus iš kambario pasigirdo šaižus riksmas. Mama atskubėjo iš virtuvės.

– Ar jis vėl įsipjovė? – sušuko ji ir atplėšė miegamojo duris.

Po antklode tėtis kovėsi su Rudžiu. Užuot atsargiai pažadinęs tėtį, paršelis nedelsdamas palindo po antklode. Tėtis šoko iš lovos lauk ir ištraukė Rudį už užpakalinių kojų.

– Lauk! – riaumojo tėtis. – Lauk!

Jis išvijo Rudį iš miegamojo pro verandos duris, o tada užtrenkė jas. Lauke lijo. Rudis šlapiomis nulėpusiomis ausimis tupėjo lietuje priešais duris. Jis matė mus pro langą. Aiškiai matėme gražius hieroglifus jam ant nugaros. Tėtis iš susijaudinimo jų net nepastebėjo. Be to, jis dar buvo ir užsimiegojęs.

– Kokia laimė, kad rašėme mamos antakių pieštuku,- pratarė Beti. – Jis atsparus vandeniui.

– Rudis tikrai ten, lietuje, gaus slogą,- jaudinosi Cupi.

– Kiaulės ne taip greitai persišaldo,- burbtelėjo tėtis. – Jos įpratusios gyventi lauke. Nenormalu, jeigu jos laikomos bute.

Tada jis nuėjo į vonią. Netrukus išgirdome jį burnojant.

– Kas vėl nutiko?- paklausė Beti.

Pastaruoju metu tėtis buvo truputį nekantrus ir greitai supykdavo. Mama mums aiškino, kad tai dėl to, jog tėtis neranda darbo. Šifruodamas hieroglifus nieko neužsidirbsi. Rūškanu veidu tėtis išlindo iš vonios. Skusdamasis barzdą, jis dukart įsipjovė. Žinoma, dėl to jis kaltino Rudį. Tėtis atrodė nusikamavęs: storai sutvarstytas pirštas, du pleistrai, užklijuoti ant veido.

-Turime paskubėti!- paragino mama.

Ji nubėgo į vonią, norėdama suspėti pasidažyti, bet netrukus vėl išlindo:

– Ką padarėte su mano antakių pieštuku? Cupi! Tu vėl juo piešei?

Preikaištingai ji laikė iškėlusi pieštuko likutį.

Mes turėjome prisipažinti. Nuvedėme mamą ir tėtį prie lango ir parodėme į Rudį, kuris tebetupėjo lietuje.

– Egiptietiška kiaulė, – išlemeno Cupi.

Tada tėtis neištvėrė ir nusijuokė. Ir mama taip pat.

– Puiku, – tarė jis . – Tačiau žodis tėtis hieroglifais teisingai rašomas su gyvatėle.

Tada Rudis vėl galėjo sugrįžti į šiltą vonią. O tėtis nusprendė:

– Rasime kokią nors išeitį, kad Rudis liktų su mumis.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: