Salvija Vaičikonytė – Metų literatė – 2015

Salvija Vaičikonytė (baigė Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnaziją)

Metų literatė – 2015,  „Sidabrinio Nevėžio“ statulėlės laimėtoja

1. Kaip dabar gyvenate, kuo užsiimate, ar Lietuvoje?

2018 metų pavasarį pabaigiau grafinio dizaino studijas ir išvažiavau atlikinėti Erasmus praktikos į Čekiją.  Tik mažiau nei prieš mėnesį grįžau į Lietuvą. Šiuo metu ieškau darbo Vilniuje. Dabar turbūt yra tas  sunkiausias gyvenimo etapas, kai privalai išmokti išgyventi, kai privalai suspėti su vis spartėjančiu kasdienybės ritmu.

2. Kokios įtakos turėjo Jūsų gyvenimui bandymai kurti, dalyvavimas projekte „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ ?

Įkvėpė drąsos pasidalinti savo eilėraščias su kitais. Prisimenu, vos tik pradėjusi studijuoti Vilniuje, sužinojau apie vieną renginį – „Slemas“. Kelis kartus netgi buvau išdrįsusi užlipti ant scenos ir pabandyti susirungti su kitais poetais.  Suteikė paskatinimo nesustoti kurti, niekada net nebūčiau pagalvojusi, jog kažkam gali patikti tai, ką rašau, ir tai, kaip rašau. Visada daug stipresnė jausdavausi piešimo, fotografijos srityse. Šiuo metu rašau ne itin daug, tačiau, kai į rankas paimu gitarą, visuomet žodžiai ateina, kuriuos kuo greičiau skubu užrašyti. Taip randasi tokios nebaigtos dainos. Sunku atskirti ar tai eilėraštis, ar daina.

3. Kaip manote, kas, kokios aplinkybės gali paskatinti vaiką, paauglį pradėti kurti?

Galbūt parodymas, jog poezija gali būti moderni (tai ne tik Maironis) ir – visokia. Supažindinti kokia poezija rašoma dabar. Ir kad rašyti poeziją yra taip pat kieta, kaip ir groti elektrine gitara.

Manau padėtų, jog vaikams nuo pat mažens, dar pradinėse klasėse leistų rašyti, o ne tik liepti iškalti eilėraštį atmintinai. Niekada negirdėjau apie poezijos būrelį… O juk kartais kurti poeziją gali būti labai linksma, ypač kai kuri ją  spontaniškai su geriausiu draugu arba visai nepažįstamu žmogumi!