Salvija Vaičikonytė

Tel.Nr. 865448560

„Jau nuo antros klasės tvirtai žinojau , jog savo ateitį siesiu su kūryba.  (…) Taigi dailės mokykloje praleidau keletą metų, dabar net sunku jau tiksliai suskaičiuoti kiek. Kartą pamaniau, jog ten prabėgo visa mano vaikystė. (…)  Apie 2011 metus po truputį susidomėjau fotografija. Rimčiau fotografuoti pradėjau 2013 metais, nes užsidirbau ir nusipirkau veidrodinį fotoaparatą. Mokytojas S. Skrebys  pasiūlydavo dalyvauti foto konkursuose, aš visada sutikdavau. Greta fotografijos mokiausi Fotoshop programos. Su ja galėjau eksperimentuoti, kurti foto koliažus, išbandyti skaitmeninę tapybą. (…) Nuo mažų dienų svajojau išmokti groti gitara, tačiau dabar  pamilau ukulėlės skambesį. (…)

Grojant reikia žodžių, tad kartą atsiverčiau a.a. savo tėčio Antano Vaičikonio eilėraščių knygutę. Jos viršelis iliustruotas mano piešiniu, kurį piešiau būdama pradinukė. Jei ne tėčio eilėraščių knygutė, turbūt net ir nebūčiau pradėjus pabandyti  parašyti eilėraštį. Tikriausiai pirmąjį eilėraštį parašiau po tėčio mirties,  tai buvo būdas nusiraminti ir susitaikyti. Taip pat prisiminiau, jog tėtis man minėjo, kad parašė eilėraštį po savo  tėčio mirties. (…)… pirmą kartą parodyti savo eilėraščius lietuvių kalbos mokytojai Linai Karazijienei buvo labai nedrąsu. Tačiau to tikrai reikėjo, nes jei nebūčiau pasidalinusi tada, nesidalinčiau ir dabar. Manau, jog poezija – tai pati asmeniškiausia  meno rūšis, tad, pasidalindamas eilėraščiu, atveri visą savo vidų“, – apie save kalba jaunoji kūrėja.

O štai mokytoja Lina Karazijienė rašo: „ Salvijai duotas nepaprastai atidus įsižiūrėjimas ir įsiklausymas į pasaulį, stengiantis suprasti jo paslaptis, jo šviesą ir tamsą. Natūralus vidinis poreikis kuo daugiau aprėpti, užfiksuoti, atverti sau ir kitiems virsta meninės fotografijos ir poetinės kūrybos bandymais. Juose – visa tiesa apie atvirą, nuoširdų tapsmą savimi”.

***

girdžiu kaip

varstosi

akių vokai

tyla

spengia

kaip pasibaigusi

televizijos programa

džiūsta burna

kaip senkantis ežeras

išseko kūnas

prasiveria siela

***

Krenta mano paveikslai

nuo pilkų kambario sienų,

subyra mažais trupiniukais,

ir vėl pilka visur pasidaro…

Krenta mano paveikslai,

tamsią liepos naktį.

Užsimerkiu ir girdžiu,

kaip jie vaikšto pakampėm…

***

Smenga batukai  į sniegą

Į smarkia pūgą

Tvirtai įsikimbu į ranką

Vedančią  per sniego kalnus

Vedančią vilties takais

Vedančią gyvenimo keliu

Daugiau nieko nebuvo

Tik baltas sniegas

Ir tvirta ranka

Tėčio ranka pūgoje

***

Slenka plaukai nuo galvos

Slenka aktorių pavardės

filmo pabaigoj

Verkia žiūrovai

Stebėdami savo gyvenimo

juostą

Ir tik vienas žiūrovas tyliai paploja

***

Bandau įveikti baimę

suprast

kreivos šakos trajektoriją

ir vėl viską kartoju

***

Pasakos keičiasi

byra laikas

smėlio laikrodis

laikomas oras

mūsų plaučiuose

putoja jūra

rūko jūrininkas

vėl užsirūko

***

kibernetinė tuštybė,

kebabų supirktuvė,

šakutė, peilis, šaukštas,

bukumas, melas,beprasmybė

nauja era,

bet senos žinios.

 

Kai

Kai norisi čiaudėti, bet

neišeina,

kai atsikosėti negali,

kai nori verkti bet,

nepavyksta

galbūt geriau užmerkt akis

ir apsimesti, kad miegi

kai sukasi pasaulis,

ir garsiai tiksi laikas,

trankiai plaka raudona širdis

ir oras vaikšto kūnu

galbūt geriau užmerkt akis…

 

Prisiminimų paveikslėliai

miškų ošimą jau iškeitėm

ne ne į tylą

į kompiuterio ūžimą

į telefono skambėjimą

kadaise

skambėdavo

varpai

mažų miestelių aikštėse

mažų namelių

mažuose langeliuose

aidėjo

garsas

 

Merdėjančios viltys

palikti žaislai pasenti

palikti kapai užželti

mirštanti saulė

mirksnis dangaus

senos viltys

nenusivilti

Salvijos Iliustracijos.

 


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojame parsisiųsti:

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: