Septyni dešimtmečiai trim žodžiais: „Algirdai, esi vertas“

Algirdo Paulavičiaus gerbėjų gruodžio vakarą, sunkiai ant miesto gatvių drimbant šlapioms snaigėms, prisirinko pilnutėlaitė Gabrielės Petkevičaitės – Bitės viešosios bibliotekos konferencijų salė. Net kėdžių pristigo atėjusiems padėkoti aktoriui už talentą, bendražygiams, bičiuliams ir tiems, kurie iš tolėliau stebėjo šio žmogaus kelią.

Iškilmių „su liūdesio“ gaida – taip visai ne graudžiai šypsodamasis savo 70 – ąjį jubiliejų pavadino pats jubiliatas – nebuvo. Nes, ačiū Dievui, nebuvo norinčių pasipuikuoti savimi, įmantriai išraitytais tekstais, palenktyniauti, kurio kalba bus pranašesnė. Ačiū Dievui, buvo toks šiltas Gyvenimo šventės vakaras, kad tilpo jame viskas: nuo gimtųjų Kėdainių, iki lemtingojo susitikimo vidury nakties geležinkelio stotyje, iki pat lietuviško filmo, kuriame vaidinta, premjeros, taip ir nepamatytos. Tiesa, dar buvo vandenynas Meilės.

LYG ALENAS DELONAS

Nepaskandino glėbiuose ištaigingai sudėtų puokščių Algirdo Paulavičiaus valdžios vyrai. Bet gėlės, kurių kai kas net viešai teikti nedrįso, žydėjo nuoširdumu. Vakaro vedėjas – Juozo Miltinio dramos teatro aktorius Vidmantas Fijalkauskas pradėjo nuo pradžių, pakvietęs Algirdą į mylimus Kėdainius, kur jis su didžiausiu džiaugsmu sutiko grįžti. Į Stalingrado gatvę, kurioje užaugo – tarp rusiškai, lenkiškai prie stalo šaukiančių savo vaikus, žvelgdamas į katalikų bažnyčios bokštus, minareto pusmėnulį, cerkvės kupolus – įvairių kultūrų, tikėjimų samplaikoje. Prisiminė, kaip pirko vyną skausmo ašaroms nuplauti, kai išgirdo žinią, jog nusišovė mylimas rašytojas Ernestas Hemingvėjus. Kaip vieną po kitos skaitė rusiškas knygas. Kaip, vaikigalis būdamas, už galimybę gauti kontramarkę, padėjo sunešti ir pastatyti gastroliuojančiam teatrui dekoracijas. Kaip žiūrėjo spektaklį, visiškai nesukdamas galvos, nei koks tai teatras, nei koks veikalas. Tik vėliau, jau besimokydamas pas Miltinį, suprato, kad matė „Juodojo ežero paslaptį“. Tai buvo pirmas vaiko pamatytas scenos kūrinys – panevėžiečių darbas. Na, o su kinu jau buvo susipažinęs. Negana to, vietos merginos vėliau ėmė kuždėtis: „pastebėjai, Paulavičius – lyg iš akies trauktas Alenas Delonas“.

APIE KITUS – MYLIMUS IR PASKUBĖJUSIUS IŠEITI

Iš tiesų septynias dešimtis metų A. Paulavičius suskaičiavo truputėlį ankstėliau – tikrai ne gruodį. Asmens dokumentuose – kita data – spalio 27-oji. Tik tąsyk šventę sudrumstė liga, pareiškusi, kad nuo šiol teks daugiau dėmesio skirti sveikatai. Taigi, jos labiausiai ir linkėta. Ir jei bent pusė tų linkėjimų išsipildytų, stiprybės turėtų užtekti ilgam. Juolab kad savuosius metus aktorius vertina kaip anekdotą: „Septyniasdešimt – patys gražiausi metai, sako aštuoniasdešimtmetis“.

Akivaizdu, jog aktorius mažiausiai nori kalbėti apie amžių. Jam norisi skaityti publikai eiles originalo kalba (rusiškai – aut. pastaba). Jis netgi pjesę perskaito, užbėgdamas už akių, kad netyčia nebūtų paprašytas ( nėra nieko baisiau, kai vakaro eigoje kas nors paprašo: gal dabar galėtumėte ką nors paskaityti? O tu nesi pasiruošęs )

Jis pasakoja apie kolegas: mylėtus, paskubėjusius išeiti – Aurimą Babkauską ir daugybę kitų, matyt, jau atidariusių teatro filialą aukštybėse, mylimus – esančius šalia. Daugiausiai – apie Gražiną Urbonavičiūtę, kurią vadina krikštamote. Tai ją, kraštietę, kadaise naktį sutiko geležinkelio stotyje laukiančią traukinio. Tai ji ištarė tą sakinį: „Gal nori lankyti studiją. Trūksta vyrų“. Taip Paulavičius atsidūrė Panevėžyje, taip, sustirę, po viena antklode abu su Gražina repetavo, mokėsi tekstus. Ji jį gelbėjo įvairiose situacijose, ji įvedė jį į Panevėžio šviesuomenę. Buvo 1963 -1965 – tais metais A. Paulavičius lankė garsiąją J. Miltinio teatro studiją. Nuo 1966-ųjų priimtas dirbti aktoriumi Panevėžio dramos teatre.

Iki šiol vaidinantis aktorius sukūrė apie šimtą vaidmenų teatre ir per dvi dešimtis – kine. Sako, per tas ligas nespėjęs net „Ekskursantės“, žiūrovų spėtos įvertinti už jautriai papasakotą vienuolikmetės tremtinės mergaičiukės istoriją, tiksliau – jos kelių tūkstančių kilometrų siaubo kelią iš Sibiro namo, į Lietuvą. Šiame režisieriaus A. Juzėno filme Algirdas Paulavičius suvaidino nedidelį internato direktoriaus vaidmenį. Šiam filmui įteiktas pagrindinis „Lietuviškų kino dienų“ prizas – stiklo skulptūra, pirmąsyk specialiai sukurta meninio stiklo sudijoje „Glasremis“.

„KRIKŠTAMOTĖS“ DOVANA – SPECIALIAI KALDINTAS ŽIEDAS

Gražina Urbonavičiūtė, sveikindama kolegą, sako, mąsčiusi ir apie metus ( nenoriu tokio jubiliejaus ), ir apie krikštamotės, jei jau taip pristatoma, dovaną. Todėl užmovusi specialiai jam kaldintą žiedą, ant kurio išgraviruoti tik trys, bet viską pasakantys žodžiai: „Algirdai, esi vertas“.

Regina Kairytė, Eleonora Matulaitė, Eglė Koriznaitė, Rudolfas Jansonas, Enrikas Kačinskas – tai tie, kurie tąvakar buvo salėje su jubiliatu, kurie turėjo ką pasakyti: garsiai ir neištardami nė žodžio.

Paklaustas apie svajonių vaidmenį, A. Paulavičius nesikuklino: taip, Karalius Lyras, taip, Ričardas trečiasis.

Apie kitus, apie knygas, apie tik atvažiavus sutiktą poetę Eleną Mezginaitę, apie Justino Marcinkevičiaus trilogiją, kėlusią Lietuvos dvasią, kalbėjo tąvakar Algirdas Paulavičius, pačiomis pirmosiomis susitikimo su žmonėmis akimirkomis pacitavęs Oskarą Vaildą, rašiusį: „Visi mes griovyje, tik kai kurie iš mūsų dar žiūri į žvaigždes“. Štai toks tarp mūsų skirtumas. Begalinis. Ir, atrodytų, lyg pačiam ką tik jį citavusiajam tas pats Vaildas būtų skyręs dar vieną savo sparnuotą frazę: „Jeigu į gyvenimą žiūri kaip menininkas, tai tavo protas tampa tavo širdimi“.

***
Jubiliejus nesibaigė: Juozo Miltinio palikimo studijų centre ( Algirdo g. 54 – 19 ) ir Juozo Miltinio dramos teatre veikia aktoriaus Algirdo Paulavičiaus 70 – mečiui skirta paroda „Didžiausias mano turtas – sutikti žmonės“. Studijų centre – 1965 – 1992 metų teatrinės kūrybos laikotarpis. Teatre eksponuojamos dabartimi vadinamo laiko teatro ir kino nuotraukos.

Ingrida Paškauskaitė