Simona Mankauskaitė (9 kl.)

„Klaipėdos Apeirono teatras, neseniai viešėjęs Panevėžyje, sekė šiurpes. Gal artėjančios Vėlinės, o gal šiurpės įkvėpė būsimąsias kūrėjas. Ieva Ir Simona – sesės, jos jau turi kelias Nevėžio knygeles, tik ten jos –  dailininkės. Norisi tikėti, kad ateityje merginos valdys ne tik teptuką, bet ir žodį,“ – rašo Panevėžio ,,Minties” gimnazijos mokytoja Eglė Noreikienė.

Debesis

(šiurpė)

Kažkada, pasakojo mano prosenelė,  miestelio pakrašty, netoli miško stovėjo namas. Iš pažiūros, namas nedaug kuo skyrėsi nuo kitų – buvo medinis, nedidelis. Tame name gyveno paprasta šeima. Šeimoje buvo močiutė,  mama, tėtis ir du vaikai – berniukas ir mergaitė, dvyniai, tik vasarą atšventę aštuntąjį gimtadienį.

Vieną dieną  tėvai išvažiavo į miestą – turėjo reikalų. Vaikai namuose liko vieni. Smagu kartais siausti, triukšmauti, laipioti tvorom, stogo pakraščiu nuropoti iki šikšnosparnio ir negauti pylos!

Pradėjo temti, o tėvai dar negrįžo. Vaikams pasidarė nuobodu, jie nebeturėjo, ką veikti.

Pro langą dairydamasi tėvų mergaitė pamatė debesį, slenkantį pažeme. Ji priėjo prie lango dar arčiau, kad galėtų įsižiūrėti – tokį vaizdą regėjo pirmą kartą. Tuo metu  permatomas debesis  slinko vis arčiau namo. Mergaitė atšoko, nusipurtė lyg vytų slogias mintis ir nubėgo pas brolį.

Po kiek laiko namo sugrįžo tėvai. Ir tik išsikrovę pirkinius suprato, kad visuose kambariuose nepaprastai tylu.

Vaikų kambaryje ant žemės rado mažąjį pirštelį, iš kurio ant kilimo dar sunkėsi šviežias kraujas. O malkinėje mėtėsi drabužėlių skiautės.

Nei vaikų, nei debesies…