Šimtametis gyvenimo takas

Šimtametį kraitį Dievas ir likimas dovanojo Marfai Laškovai. Liepos 4-ąją  gražiausiais žiedais pražydo jos gyvenimo takas, nuo 1924-ųjų  iki šimtojo gimtadienio atvingiavęs.  Tiek daug istorinių ir asmeninių įvykių, pasikeitimų išgyventa, matyta, tiek darbų darbelių nudirbta, džiaugsmo ir liūdesio ašarų nubraukta.

Savaitgalį jubiliatė šventė kartu su savo šeima ir gimine. Restorane apie 50 žmonių susirinko, daugybė šiltų sveikinimų, apkabinimų, gražių akimirkų būta. Pirmadienį garbingą sukaktuvininkę aplankė Ignalinos rajono savivaldybės meras Laimutis Ragaišis ir Ignalinos seniūnas Jonas Polito. Dabar dukros Rajos namuose Vidiškėse dienas leidžianti Marfa anksčiau buvo Bėčiūnų kaimo gyventoja. Meras ir seniūnas jubiliatei linkėjo sveikatos, ramių dienų, artimųjų meilės, dėkojo už darbus Ignalinos kraštus, už dorai išaugintus vaikus. ,,Jūsų sukaktis – istorinė viso krašto šventė“,– sakė meras. Ir išties, devyniasdešimtmečių rajone turime daug, o štai 100-ojo gimtadienio sulaukia tik vienas kitas.

Svečius sutiko Marfos dukra Raja ir sūnus Parfionas su žmona Rima. Yra ir dar vienas sūnus Piotras. Trys vaikai mamą apdovanojo penkiais anūkais: tai Sergejus, Robertas, Vladimiras, Eugenijus ir Jelena. O anūkai pasirūpino dar penkiais proanūkiais: tai Gintarė, Austėja, Augustinas, Aleksandra ir pats mažiausias penkiametis Dovydas. Vaikai ir papasakojo apie mamą, kuriai jau sunku kalbėti. Ji tik sėdėjo apsupta dovanotų gėlių puokščių ir klausėsi.

Nuo senų senovės Marfos giminė Izabelinėje gyveno. Ji pati 8 vaikų šeimoje užaugo. Mama Anastazija 11-ka pagimdė, bet trys dar visai kūdikėliai pas angeliukus išskrido. Tėvelis prasidėjus karui dingo be žinios. Mama viena visą būrį vaikų išaugino ir ūkį prižiūrėjo. Kiek paaugusiems ir jiems darbų užteko. Dabar iš to didelio būrio tik trys belikusios. Dvi jaunesnės Marfos seserys Naujoje Vilnioje gyvena.

1948 metais Marfa nutekėjo į Bėčiūnų kaimą. Vieną dieną pas ją arkliais kinkytu vežimaičiu šaunus jaunikis Jakovas Laškovas atvažiavo, pasipiršo ir po vestuvių į savo ūkį jaunąją parsivežė. Bėčiūnuose visą laiką ir gyveno. Jakovas arklius prižiūrėjo, ji fermoje veršelius šėrė. Buvo šauni gaspadinė, labai vaišinga, skanius pyragus kepdavo, vyniotinius sukdavo, verpdavo, plunksnas plėšydavo ir patalus siūdavo. Du sūnūs ir dukra vienas paskui kitą su džiaugsmu pasaulin atėjo. Jiems augant ir pinigėlių daugiau reikėjo. Moteris sukosi kaip išmanydama. Veršelius pjaudavo ir mėsą veždavo į tuometinį Leningradą parduoti. O negandos vis užsukdavo į namus. Cukralige sunkiai sirgusiam vyrui koją amputavo, reikėjo jį slaugyti. Paskui liko našlauti.  Kol pačios kojelės laikė, tol ėjo, dirbo, rūpinosi…

Šimtamečių vis klausiama, kaip reikia gyventi, ką valgyti, kad tokio amžiaus sulauktum. Senolių gyvenimo istoriją išklausęs supranti, kad jų taip sunkiai gyventa, tiek visko patirta ir taip kantriai duotas kryželis neštas, jog šiuolaikiniam žmogui tas net sunkiai suvokiama. O svarbiausias dalykas, matyt, yra šių senovės laikų grynuolių geras būdas, susitaikymas, Dievo valios priėmimas, pykčio ir keršto nesinešiojimas. Marfa, kaip pasakoja jos vaikai, niekada savo sunkiu gyvenimu nesiskundė, nedejavo, nieko nekeikė, nepyko, mylėjo ir žmones, ir visus gyvūnėlius. Su karvutėm, su vištytėm pasikalbėdavo. Kai karvutė atitrūkdavo, tai niekur nebėgdavo, o priėjusi prie šeimininkės lango mūkdavo. O ir pati Marfa ilgai nenorėjo pienuko davėjos atsisakyti. Kai vaikai vienąkart ėmė ir pardavė, moteris taip verkė. Buvo gaila ir karvutės, ir tikriausiai savęs pačios, nebegalinčios ja kaip anksčiau rūpintis.

Jau penkiolika metų pas dukrą Rają Marfa gyvena. Prižiūrima, viskuo aprūpinta savo ramias dieneles leidžia, sūnų, anūkų ir jų šeimų lankoma. Dabar jau ilsisi rankelės, o širdis vis audžia prisiminimų giją. Gal vaikystės ar jaunystės vaizdai iškyla, mintyse praplaukia buvusio laiko veidai ir vardai…

Lina Kovalevskienė