Susitikimas su primadona Giedre Kaukaite

Kovo pabaigoje „Židinio“ bibliotekoje lankėsi šiemet gražų jubiliejų pasitinkanti ir kūrybinės veiklos 50-metį švenčianti, viena iškiliausių praėjusio šimtmečio Lietuvos dainininkių, tarptautinių konkursų ir Lietuvos vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė Giedrė Kaukaitė.

„Ypatinga įtaiga, raiški dikcija, savito tembro balsas, autentiškas dainavimo stilius, aktorinis talentas, kerintis žavesys, inteligencija ir kultūra, sklindanti iš šios asmenybės, ilgai džiugino ne tik Lietuvos, bet ir JAV, Ispanijos, Prancūzijos ir kitų šalių publiką. G. Kaukaitė surengė per 1000 solinių koncertų, dainavo pagrindines soprano partijas operose Mimi („Bohema“), Madam Baterflai („Madam Baterflai“), Desdemoną („Otelas“) ir ne tik. Moteris įdainavo 11 plokštelių, nusifilmavo 18-oje Lietuvos televizijos juostų ir garso įrašų. Jos kamerinio dainavimo klasę baigė Violeta Urmanavičiūtė (Urmana), Raimonda Tallat-Kelpšaitė, Judita Leitaitė ir daugelis kitų“, – viešnią pristatė bibliotekos vedėja I. Kartanienė.

Panevėžio J. Miltinio dramos teatras, pasak G. Kaukaitės, buvo viena mylimiausių scenų, kur vyko jos rečitaliai. Moteris prisipažino, jog prisibijojo maestro, nes žinojo, jį esant „aštroko“ būdo, tačiau blogo žodžio po pasirodymų nėra išgirdusi, priešingai, J. Miltinis pasikviesdavo solistę į savo kabinetą, vaišindavo kava, įteikdavo gėlių. O kartą, neturėjęs puokštės, dainininkei padovanojo nevystančią gėlę – iš saldainių dėžutės iškirptą rožę, kurią ši tebesaugo iki šiol“, – prisiminimais dalinosi G. Kaukaitė.

10 metų dirbusi Nacionaliniame operos ir baleto teatre, 20 metų buvusi Nacionalinės filharmonijos soliste, vėliau 32 metus dėsčiusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, šiuo metu be veiklos G. Kaukaitė taip pat nesėdi. Moteris pasakojo rašanti prisiminimus apie savo kūrybinį kelią žurnale „Literatūra ir menas“.

Viešnia trumpai pristatė dvigubą autorinių dainų albumą „Dainuoja Giedrė Kaukaitė: Debesų keliu didžiuoju ir upelio varpelis“ bei knygą, kurią pati vadina dokumentine proza – „Iš pedagogo užrašų“. Tuomet pakvietė visus pažiūrėti autobiografinį dokumentinį filmą „Aš žinau tą smoką“, pasakojantį apie menininkės kūrybą. Ištraukose iš filmų, koncertų ir operos spektaklių („Pašėlęs gegužis“, „Žmogaus balsas“ ir kt.) skambėjo nuostabus jos balsas, nukeliantis į „Kaukaitės epochą“. Prisiminti primadonos balso skambesį galėjome ne tik iš įrašų, bet ir išgirsti ją gyvai atliekant žemaičių liaudies dainą.

Apie herojės balsą, vaidmenis, aktorės talentą, koncertinius kostiumus kalba ne tik ji pati, bet ir gerai ją pažįstantys asmenys – pianistė Gražina Ručytė, kompozitorius Feliksas Bajoras, muzikantas Juozas Rimas, dailininkė Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė, dainininkė Sigutė Stonytė, architektas Augis Gučas, muzikologas Edmundas Gedgaudas. G. Kaukaitė „nėra patogus žmogus. Ji turi savo nuomonę, niekad nemėgo būti smarkiai koreguojama, režisuojama, kad jai nurodinėtų“, – filme atskleidė G. Ručytė.

Viešniai buvo didžiulė staigmena iš Latvijos į renginį atvykusi buvusi studentė Zanė su naujagimiu bei mylimo panevėžiečio grafiko, dailininko Mindaugo Breivos žmonos įteiktos dovanos. Džiugino ir šilti vienos žiūrovės atsiliepimai, jog jaunystėje ši su draugėmis visuomet žavėjosi tais laikais retu vardu ir puikiu įvaizdžiu.

Indrė Rapkevičienė