Bronius Miežutavičius, Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas (Asm. nuotr.).

Sveiki atvykę į hidrologinius naujus metus – tačiau ar tikrai turime ką švęsti?

Bronius Miežutavičius, Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas.

Gruodžio 31-osios naktį persirisime į 2024 metu, o štai prieš 3 savaites lapkričio 1-ąją jau šventėme naujųjų  hidrologinių metų pradžią. Tai būtent ta diena, kai visi vandens telkiniai ir požeminio vandens saugyklos pradėjo pildytis rudens-žiemos sezono krituliais.

Lietuvoje ši diena yra visuomet ta pati, nors preliminarūs moksliniai tyrimai rodo, kad naujieji hidrologiniai metai gali būti šiek tiek vėlinami. Priežastis paprasta – klimatas šiltėja, liūčių daugėja ir  todėl vandens rezervuarai prisipildys kur kas vėliau, nes šių metų rugsėjis kaip niekad buvo šiltas. Kita vertus, nepaisant pasaulinių karščio kataklizmų ir mūsų kraštą siaubiančių potvynių, šalies gėlo vandens balansas lieka itin solidus.

Lietuvos vandenvietėse hidrogeologų išžvalgyti požeminio vandens ištekliai siekia 3,75 mln. kubinių metrų per parą, o nuo 2010 metų išsiurbiama tik apie 0.4 mln. kubinių metrų per parą, kitaip tariant – tik 10-12 proc. turimų išteklių. Taigi turime gausius, geros kokybės ir gerai ištirtus požeminio vandens išteklius.

Todėl neretai girdime, kad mūsų požeminis vanduo galėtų būti šalies vizitine kortele.  Tai galėtume išnaudoti pritraukdami turistus ar visur ir visada garsiai didžiuodamiesi   gėlo vandens lobiais, o gal net jį eksportuodami.

Vis dėlto šie privalumai beveik neišnaudojami. Mūsų gėlas vandens nėra tarp tų nacionalinių turtų ar vertybių, kurios būtų įtrauktos į turizmo skatinimo programas.

Keista ir tai, kad tik Druskininkai ar Birštonas gali šiuo metu siūlo sveikatinimo programas, į kurias įtrauktos mineralinio vandens terapija, nors išžvalgytų telkinių yra  ir   Biržų rajone Likėnuose, ir šalia Ignalinos. Gėlo vandens nemokamai neskuba siūlyti ir mūsų viešojo maitinimo įstaigos, nors ir tai būtų puiki reklama.

Daugiausiai vandens išteklių panaudoja tos bendrovės, kurios išgauna gėlą vandenį, jį išpilsto gėlą ir sėkmingai eksportuoja arba parduoda vidaus rinkoje. Tokių įmonių skaičiuojama dešimtimis. Vandeniui imlių verslų kuriasi ir Kauno bei Akmenės laisvosiose ekonomikos zonose, pavyzdžiui, įvairios maisto gamybos įmonės. Jų galima rasti ir Utenos, Pagėgių, Telšių  ar Varėnos savivaldybėse.

Tuo tarpu vandens eksportas didesnėmis apimtimis reikalauja technologinių sprendinių: pavyzdžiui, laivų talpose turėtų būti užtikrinamas vandens kokybės išsaugojimas. O štai vamzdynais tiekiamas  vanduo turi turėti konkretų galutinį vartotoją.

Palyginimui galima pateikti tokį pavyzdį: į Azerbaidžano sostinę Baku vanduo tiekiamas iš kalnų net 260 km ilgio vamzdynais. Lietuvos vanduo tokio vartotojo neturi, nes mūsų kaimyniniai kraštai yra pakankamai apsirūpinę savo geriamuoju vandeniu.

Įdomu tai, kad daugelis šalių nepaisant visų pastangų ir nemažų investicijų negali džiaugtis tinkamos kokybės požeminio vandens ištekliais. Dažniausiai vandens kokybę prastina padidintos toksinių elementų koncentracijos. Kita kliūtis – požeminio vandens siurbimas sukelia nepageidaujamas pasekmes, tai yra žemės paviršiaus deformacijas, todėl jis imamas iš kitų telkinių, valomas ir tiekiamas vartotojams.

JAV mokslininkų duomenimis pasaulyje tik 1 gyventojas iš 6 turi saugų vandenį. Tuo tarpu Lietuvoje turime gausius ne tik paviršinio vandens, bet ir neišsemiamus požeminio vandens išteklius. Tad pagrįstai galima teigti, kad Lietuva yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, kur naudojamas tik kokybiškas požeminis vanduo.

Požeminis vanduo turi daug privalumų lyginant su paviršiniu vandeniu. Jis yra natūraliai geriau apsaugotas nuo taršos, pavyzdžiui, nuo radionuklidų iškritimo po atominių avarijų ar paukščių gripo užkrato. Jis taip pat turtingesnis ištirpusiomis mineralinėmis medžiagomis, kurių reikia žmogaus organizmui.

Tuo tarpu įvairios šalys ieško sau parankių vandens tiekimo išteklių. Štai Japonijoje galima pamatyti net iš dykumų šalies Kataro atgabentą stalo geriamąjį vandenį. Šiaurės Afrika, nors tai aridinis kraštas, taip pat turi požeminio vandens išteklių – Nubijos vandeningąjį sluoksnį, esantį 2 km gylyje. Iš ten siurbiamas nors ir šiltas bei geležingas, bet vis dėlto gėlas vanduo. Tik kitaip negu Lietuvoje, šis požeminis šaltinis neatsinaujina, tad papildymą galėtų užtikrinti tik būsimas ledlaikis. Įdomu ir tai, kad Iš Prancūzijos išpilstytas geriamasis vanduo keliauja į Lietuvą, o iš Lietuvos tam tikros mineralinio vandens rūšys pasiekia net JAV.

Tad viliodami į Lietuvą investuotojus ir verslus iš užsienio galėtumėme savo šalį pristatyti kaip turinčią itin patrauklų turtą: jeigu kažkas gali girtis naftos ištekliais, mes pasigirkime puikios kokybės gėlu vandeniu.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: