Talentingiausias zanavykų krašto poetas

XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių kultūros padangėje sklaisčiai žibėjo poeto Prano Vaičaičio ( 1876-1901) talentas. Kaip pažymėjo a. a. dr., prof. Aldona Vaitiekūnienė „rašytojo reikšmę tautos kultūroje lemia ne vien talentas. Daug priklauso ir nuo visuomenės išgalių tą talentą suvokti.“.

O Prano Vaičaičio talentui tebuvo 20 metų. Jo poezija XIX a. pabaigoje teikė žmonėms stiprybės ir vilties Rusijos imperijos sąlygomis atkurti Lietuvos valstybingumą. Štai kodėl poetas vėl mums svarbus.

Jau pirmose literatūros tytrinėtojų publikacijose buvo suvokta talentiniausio zanavykų krašto poeto reikšmė. „Vaičaitis – gi tėvynei meldėsi. Kitaip tų eilių ne nepavadinsi, kaip įkvėpta malda, ir komentuoti jų nenoriu, nes visi pašaliniai žodžiai tik darkys ir drums tą naują lietuvio dainą“- rašė Sofija Kymantaitė – Čiurlionienė 1913 m. leidinyje „Iš mūsų literatūros“. 1921 m. Vilniuje ir Kaune veikusioje „Švyturio“ bendrovėje buvo išleisti Prano Vaičaičio „Raštai“. Ilgus dešimtmečius ši knyga vienintelė liudijo poeto gyvenimą ir kūrybą.

Paradoksas buvo tai, kad, kad tie patys jo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojai po kelerių metų poeto atminimą pagerbė jau kitaip. Ta pati Sofija Kymantaitė – Čiurlionienė tvirtino, kad „reikia statyti jau didesnius reikalavimus ir tokį Vaičaitį, labai karštą patriotą, kuriam pasisekė keli poetingi sakiniai, vis dėlto negalima poetu pavadinti…“(Lietuvių literatūros istorijos konspektas. Voronežas.1918).

Anot L. Gineičio, visa tai galima paaiškinti, kaip visišku istorinių aplinkybių bei literatūros raidos nuoseklumo nepaisymu. Ištrynusi iš žmonių atminties gražius žodžius apie poeto įkvėptą maldą, vėliau rašytoja, visuomenės veikėja sugrįžo į pirmykštį vertinimą…

Liudas Gira straipsnyje „Šatrijos Ragana“(1930) stebėjosi, „kodėl dar gerbiamas toks nekam tikusių ir niekados niekame nė mažiausios reikšmės neturėjusių eilėraščių gamintojas Vaičaitis“. Paniekintą poetą apgynė rašytoja Petronėlė Orintaitė (1930). Išeivijos leidiniuose priminta, kad užmirštamas poeto gyvenimas ir kūryba, kad „neprasižiojama apie poetą kaip žmogų, kaip draugą, kaip studentą, kaipo lietuvį“(K.Puida. Mūsų dainiai. Chicago.1913). Deja, ši nuoskauda nebuvo išgirsta ir Lietuvoje.

Sovietmečiu P. Vaičaičio vardas buvo slopinamas. Lyginamas su provincijos eiliuotoju. Tik gimtuosiuose Sintautuose kukliai pagerbiamas poeto atminimas, o poeto gimtinės pastatai buvo niokojami.

Tik 1965 m. Kauno universiteto dėstytojui Zigmui Kuzmickiui leista rašyti ir apginti disertaciją apie Prano Vaičaičio gyvenimą ir kūrybą filologijos mokslų kandidato laipsniui gauti. Disertacija buvo persunkta sovietine ideologija. Tais pačiais 1965 m., pavasarį, mokytoja Marija Puodžiukaitienė Sintautuose pakvietė į memorialinį poeto muziejų, vėliau perkeltą į Sintautų mokyklą.

Žymiausias poeto kūrybos tyrinėtojas buvo prof. Albertas Zalatorius (1932-1999). Jo dėka apie poetą prabilo stambiausieji archyvai ir rankraštynai, 1975 m. išleistas pirmasis mokslinis Prano Vaičaičio leidinys „ Lėkite, dainos“.

1994 m. Juozas Klimaitis išleido beletrizuotą apybraižą „Prano Vaičaičio gyvenimo pėdsakais“. Neabejotinai vertingi Marijaus Jonaičio- Šidlausko tyrinėjimai disertacijos skyriuje „Tarp realybės ir idealo“. Po poros metų disertacija išleista atskira knyga „Poetas ir visuomenė XX- XX a. sankirtoje“(1994). Vilniaus universitete šį mokslinį darbą aprobavo profesorė Viktorija Daujotytė. Profesorės Aldonos Vaitiekūnienės dėka po daugelio metų literatūros vadovėliuose vėl pradėta išsamiai nagrinėti poeto asmenybė ir kūryba (Lietuvių literatūra.1989). 1993 m. vasarą Suvalkijoje įkurta Prano Vaičaičio draugija, kuri rūpinasi poeto kūrybinio palikimo išsaugojimu, publikavimu. 1996 m. išleisti Prano Vaičaičio „Raštai“, kuriuose pirmą kartą paskelbti visi iki šiol žinomi poeto kūriniai, atsiminimai apie kūrėją, archyviniai dokumentai.

Poeto šimtosios mirties metinės (2001) paminėtos išleidus dabar jau šviesios atminties Zeniaus Šilerio knygą „Pranas Vaičaitis: epocha, gyvenimas, kūryba“. 2016 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto konferencijų salėje įvyko atminimo vakaras iš ciklo „Pranui Vaičaičiui 140“. Joje dr. Arvydas Vidžiūnas Prano Vaičaičio raštus pavadino zanavykų kalbos enciklopedija.

Taigi Prano Vaičaičio kūryba rodo, kad poezija mums gali būti svarbi ne tik dėl meninės vertės. Dr. Regimantas Tamošaitis konferencijoje pabrėžė kūrybos svarbą ugdant benduomeniškumo jausmą, pasididžiavimą, kad esame vienos šeimos ir tautos nariais.

 

 

Parengė istorikas Juozas Brazauskas


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Sponsored video


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: