Režisierius D. Rabašauskas (Asm. nuotr.).

Teatro režisierius Darius Rabašauskas: „Kiekvienas spektaklis – tai nuotykis tiek aktoriams, tiek žiūrovams.“

Artėjančio naujojo sezono metu Panevėžio teatre „Menas“ bus pristatytas intriguojantis ir neabejotinai diskusijoms įkvėpsiantis spektaklis pagal garsųjį Moljero kūrinį „Don Žuanas“.

Vasaros pradžioje startavo pasirengimas šiam pastatymui – teatre vyko dirbtuvės, kurių metu D. Rabašauskas su aktoriais nagrinėjo ir interpretavo Moljero kūrinį, taip atrasdami daugybę įdomių idėjų būsimam spektakliui. Apie tai ir dar daugiau – pokalbis su režisieriumi.

Klasikiniu suvokimu Don Žuano vardas simbolizuoja moterų suvedžiotoją, lengvabūdį, dorovės normų nepaisantį vyrą. Kas įkvėpė pasirinkti būtent šį Moljero kūrinį?

Įdomiausia ir labiausiai įkvepia viskas, kas slypi už šio klasikinio suvokimo. Viena vertus – taip, Don Žuanas, kaip personažas, yra kokių tik nori negatyvių savybių rinkinys. Kita vertus, jis priverčia susimąstyti.

Analizuojant šį Moljero kūrinį galima rasti daug prieštaravimų ir netgi Don Žuaną pateisinančių aspektų. Taip, jis suvedžiotojas, tačiau ar ne teisybė, kad jis geba išpildyti kiekvienos moters svajonę, priverčiant ją jaustis ypatinga? Don Žuanas nepaiso dorovės normų, tačiau niekada neapsimetinėja, kad jos jam rūpi, neveidmainiauja. Ar jis tikrai nenusipelno pagarbos?

Be to, sunku paneigti, kad jis, būdamas cinizmo įsikūnijimu, tuo pačiu mums kelia ir simpatiją. Kodėl taip yra? Ir tai, viso labo, tik keli kylantys klausimai, kalbant apie ypatingą Don Žuano personažą. Labai aktualios ir situacijos, kurios kyla jam įsikišus. Don Žuano pasirodymas keičia aplinkinių gyvenimus, jis tarsi tampa katalizatoriumi, į paviršių iškeliančiu visų kitų savybes ir motyvus.

Dirbtuvių su aktoriais metu analizavome tiek Moljero kūrinį, tiek pačią temą ir tikrai atradome intriguojančių minčių ateičiai. Visi Don Žuaną supantys teisieji staiga pasirodo ne tokie ir teisūs – ši išvirkčioji teisuoliškumo pusė yra labiausiai intriguojantis aspektas.

Kas lėmė jūsų pasirinkimą spektaklį statyti Panevėžyje?

Don Žuano tema jau seniai gulėjo stalčiuje” ir laukė savo laiko. Pradėjęs svarstyti apie spektaklį su „Meno“ kolektyvu ne iškart siūliau Don Žuaną – jis akiratyje atsirado vėliau bediskutuojant su teatro vadovybe. Galima sakyti, kad pasirinkimas su Panevėžiu tiesiogiai nėra susijęs, tačiau teatro vadovų, vėliau ir aktorių gebėjimas atliepti temą, susidomėjimas ja, patvirtino, kad tai aktualu, įdomu, „karšta”. Manau, kad būtent tai yra svarbiausias faktorius – jis rodo, kad mes galime kartu leistis į šią kelionę, mus domina tie patys dalykai, mes randame bendrų aktualijų ir mes norime apie tai kalbėti. Ši startinė kūrybinė intriga, pradinis „užsidegimas” leidžia drąsiai tikėti, kad mūsų visų laukia įdomus kūrybinis kelias.

Panevėžys man pasirodė judrus, stipriai augantis, vis intensyvesnio kultūrinio gyvenimo miestas. Tuo pačiu, jis – smalsų ir šviežią požiūrį į gyvenimą išlaikančios bendruomenės miestas. Manau, kad tokio mąstymo terpėje Don Žuano tema gali suskambėti gyvai ir be išankstinio nusistatymo ar snobiško požiūrio.

Galimybė dirbti Panevėžyje yra labai įdomi ir dar keliais aspektais – man dar niekada neteko statyti spektaklio šiame mieste, tad tai bus nauja patirtis. Be to, pats esu iš Rokiškio ir mano pirmosios teatro patirtys yra susijusios būtent su Panevėžiu, kuriame pamačiau pirmąjį spektaklį.

Panevėžyje teatras „Menas“ veikia nuo 1991 m., tačiau jis progresyviai keitėsi ypač paskutinius keletą metų, tuo pačiu iš dalies keisdamas ir jo lankytojus. Kaip apibūdintumėte auditoriją, kuriai skirtas šis naujasis spektaklis?

Manau, kad spektaklis skirtas smalsiam, teatriniam nuotykiui pasiryžusiam žiūrovui. Nuotykiui – plačiaja prasme, nes nuotykis gali būti ir intelektualinis, emocinis ir dar visoks koks. Nuotykis nebūtinai reiškia, kad spektaklio metu teks veikti ką nors neįprasto, atvirkščiai – galbūt tiesiog ramiai stebėti veiksmą ir patirti individualias stiprias emocijas. Aš visuomet į spektaklį žiūriu kaip į nuotykį – tiek aktoriams, tiek žiūrovui. Ir labai svarbu, kad abi pusės būtų pasiruošusios jam, pasirengusios kartu leistis į šią kelionę.

Dažnai tenka girdėti vieną man nesuprantamą frazę – „spektaklis nepateisino lūkesčių”. Man kyla klausimas – „kokius lūkesčius spektaklis turėtų pateisinti ir kodėl?”. Manau, kad lūkesčių sukūrimas trukdo iš tiesų pamatyti ir išgyventi spektaklį, apsunkina kūrybinės komandos siūlomų žaidimo taisyklių priėmimą. Svarbu iš anksto nekurti lūkesčių, o tiesiog ateiti pažiūrėti spektaklio.

Naujo spektaklio pastatymas – kompleksiškas, daug skirtingų asmenybių įtraukiantis procesas. Kokie kūrybinio proceso veiksniai lemia sėkmingą rezultatą?

Teatras yra komandinis procesas, todėl akivaizdu, kad labai svarbus komandinis darbas. Komandą aš suprantu kaip visus, nors kiek susijusius su spektakliu. Aktoriai, garsistas, apšvietėjas, rūbininkas, vadybininkai – visi yra tos pačios komandos dalis, kuria tą patį spektaklį, įdeda savo dalį kūrybos.

Kitas, kiek paradoksliai skambantis veiksnys – kuo mažesnis sėkmingo rezultato siekimas. Manau, kad teatre svarbiausias noras kalbėti su žiūrovu, o spektaklis yra tik priemonė dialogui. Taip, tai ypatinga priemonė, kadangi teatre galima pasakyti tai, ką sunku išreikšti žodžiais. Tačiau užvis svarbiausia – apie ką norime tas kelias valandas kartu su žiūrovais diskutuoti, kuo norime pasidalinti. Tai ir reikštų, kad svarbu mažiau mąstyti apie rezultatą – spektaklį reiktų suvokti kaip nuolatinį nesustabdomą procesą, kuris niekada nepasiekia finišo. Taip jis visada bus gyvas, kaskart naujas.

Žinoma, mes vistiek galvosime apie galutinį spektaklio variantą, sieksime jo, ieškosime priemonių. Tačiau jei vertinsime tai kaip priemonę diskusijai ir šiais ieškojimais ruošimės patirti nuotykį drauge su žiūrovais – tuomet tai bus tikra. Bet kokia, atrodo, nauja mintis teatre gali nuskambėti banaliai, o kažkas visiškai paprasto gali pasirodyti absoliučiai nauja.

Ko gali tikėtis būsimo spektaklio žiūrovai – netikėtumo elemento, humoro, o gal filosofinio įkvėpimo?

Man labai patinka, kuomet juokingi, šmaikštūs bei rimti dalykai sutinkami kartu, todėl tikiu, kad mūsų spektaklyje bus ir humoro, ir vietos pamąstymams. Šioje kūrybinėje stadijoje dar sudėtinga konkrečiai nusakyti, koks gi bus šis spektaklis, tačiau visas procesas yra be galo įdomus ir su nekantrumu laukiu, kol galėsime juo pasidalinti su žiūrovais.

Naujasis spektaklis pagal Moljero  „Don Žuaną“ bus rodomas Panevėžio teatre „Menas“ artėjančio naujojo sezono metu. Apie premjeros datą bus paskelbta atskirai.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: