Tradicija – ne kliūtis naujovėms

Vėl – kovas, vėl – Teatro diena, ir, kas vertinga, nes pastovu – NEVĖŽIO atlanke karaliauja Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos jaunieji kūrėjai. Stagnacija? Žinoma, ne! Mūsų projekto „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“, gyvuojančio jau devintuosius metus, tradicija. O toje formoje – toks besikeičiantis turinys, tiek naujovių!

Į Vikos Zemeliauskaitės, Rusnės Tauraitės, Kamilės Mockutės, Rositos Šakarnytės, Gintarės Petruokaitės poezijos bandymų filosofinių pamąstymų, meilės lyrikos kertelę smagiai įsikraustė ir Karolio Aleknos ironiškos intonacijos. Tiesą sakant, smagu jų klausytis.

Visad nudžiungame sulaukę smulkiosios prozos kūrinių. Šįkart spausdiname, regis, iki šiol projekte nedalyvavusio autoriaus Simono Urbonavičiaus novelę.

O štai Ugnė Petraitytė pateikia skaitytojams ištrauką iš stambios formos kūrinio ir pati ją iliustruoja. Skaitydami pajusite, kad jaunoji kūrėja pagrįstai turi didelių kūrybinių ambicijų. Džiaugiamės būsimuoju tęstinumu!

Gaila, kad ir Simonas, ir Ugnė jau išauga mūsų projekto dalyvių amžių… Klausimas mokytojams: kur tokie kūrėjai slepiasi iki mokyklos baigimo?

Nemanykime, kad visų šios gimnazijos jaunųjų kūrėjų darbai šiandien tilpo.  Kito mėnesio paskutinįjį trečiadienį NEVĖŽIO tribūnoje bus ir dar.

Jaunuosius kūrėjus pastebėjo Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos mokytojai Lina Rastenienė, Ramutė Matusevičiūtė, Justina Stankevičienė, Virginija Milaševičienė, Algis Želvys.

O dabar skaitykime ir permanykime…

——-

Simonas Urbonavičius (12 kl.)

„Simono dienų  rutina: namai, mokykla, treniruotės, varžybos. Ir kartais tą rutiną „sugriauna“ įvykis. Gerai, kai tas įvykis – kūrybinė idėja,“ – mokytojas Algis Želvys.

Ak, Čarli…

Šį rytą keltis į pamokas anksti nereikėjo, todėl išsimiegojau kur kas geriau. Kai atsibudau, visi jau buvo išėję. Arbata stovėjo ant stalo, atvėsusi, tad reikėjo kaisti arbatinuką ir darytis naują. Čarlis laukė, kol pavalgysiu ir eisime į kiemą, kadangi buvo mano eilė šiandien vesti jį į lauką.

Visada jį vedžioju be pavadėlio, nes mes taip puikiai sutariam, kad net nereikia jokių suvaržymų nei jam, nei man. Man niekados nereikėjo pulti vytis jį kur nors, arba šaukti ant jo, kad nedarytų ko nors blogo, jeigu vos sušvilpdavau – jis iškart prisistatydavo, vaikštinėdamas lauke elgdavosi drausmingai. Mano nuomone, Čarlis labai protingas, bent jau lyginant su kitais šunimis. Taip manau dėl to, nes visų pirma jis yra mišrūnas, o tai rodo, jog biologiškai jo genai yra labiau išsivystę nei kitų veislinių šunų. Antra, nuo vaikystės buvo auklėjamas ir dresuojamas (tą darėme mes su tėčiu), kas gerai, o kas blogai. Auklėti Čarlį liepė tėtis, jeigu noriu jį turėti. Tiesa, Čarlis klauso ir tėčio, bet, mano nuomone, tai yra tik dėl baimės, kadangi mano tėvas labai piktai šaukdavo ant jo, kai jis dar buvo mažas.

Papusryčiavau, nusiprausiau, apsirengiau, ir išėjome su Čarliu į lauką. Jis džiaugėsi, nes buvo rudens metas, krito lapai, kaštonai ir švietė saulė. Jam patinka, kai  metu kaštoną. Čarlis juos renka tarsi saldainius ir stengiasi į savo burną sutalpinti kuo daugiau. Rekordas buvo trys.

Po rytinio pasivaikščiojimo jį parvedžiau namo, pasiėmiau kuprinę ir iškeliavau į mokyklą. Diena mokykloje buvo įprasta: daug vaikų, daug triukšmo, daug pamokų. Niekados nepatiko mokykla, nepatiko šurmulys koridoriuose arba triukšmas klasėje. Jeigu nebūtų šių dalykų, gal ir apsiprasčiau su ja iki dvyliktos  klasės. Šiandien rašėme matematikos kontrolinį. Nebijojau, tačiau žinojau, kad dešimtuko negausiu. Be to, kontroliniai visada išvargina, po jų nebegali toliau mokytis taip pat, nebeišeina susikaupti ir labai norisi miego grįžus namo. Deja, po mokyklos namo grįžt negaliu, nes einu į treniruotę, o tai savaime pakelia nuotaiką.

Po pamokų pasukau tiesiai stotelės link. Laukdamas autobuso, sprendžiu galvosūkius telefone. Man galvosūkiai patinka, jie padeda prasiblaškyti, pravalyti mintis, užsistovėjusias po sunkių pamokų. Dėkui Dievui, autobusas šį kartą nevėlavo, todėl  nevėlavau ir į treniruotę. Dirbome sunkiai, išsikroviau, išnaudojau visą susikaupusią energiją per pamokas sėdint suole. Po tempimo pratimų visi eina į dušus, todėl nusprendžiau šiandien niekur neskubėti ir dar pabūti, padariau preso bei nugaros pratimų, palaukiau, kol vaikų rūbinėse šiek tiek apmažės, nuėjęs į rūbinę patikrinau gautas žinutes. Buvo kelios, kas yra neįprasta, nes paprastai man niekas nerašo. Viena iš tų žinučių buvo Tomo. Jis atsiuntė nuotrauką, labai panašią į Čarlio, ir paklausė, ar čia ne jis. Aš atsakiau, jog panašus. Nuotraukoje šuo buvo paguldytas ant šono kieme ant žolės. Nieko nesupratau, juk Čarlį dar šiandien vedžiojau ir palikau namie. Paskambinau mamai, kuri turėjo manęs atvažiuoti pasiimti iš treniruotės, bet ji neatsiliepė. Skambinau kelis kartus.  Po kiek laiko nuėjau į dušą, išėjęs radau žinutę iš mamos: „Palauk, užsiėmus“. Nesupratau, kuo ji galėjo būti užimta, kai paprastai jos darbas trunka iki mano treniruotės pradžios.

Po kiek laiko atvažiavo mama, įsėdęs į mašiną pastebėjau, jog ji buvo prastos nuotaikos, vyliausi, jog tai dėl jos migrenos, o ne tai, ko bijojau. Aš parodžiau jai nuotrauką ir žinutę, gautą iš Tomo, ir paklausiau jos, ką tai reiškia. Viskas, ką ji atsakė, buvo:

  • Čarlis bagažinėje suvyniotas į antklodę. Dabar važiuosim pasiskolinti kastuvo iš tetos.

Vika Zemeliauskaitė (11 kl.)

„Vika gana ambicinga, užsispyrusi, ieškanti prasmės kasdienybėje. Kiekvieną užduotį atlieka gana susikaupusi, todėl jos kelyje kliūtys įveikiamos lengvai. Bendrauju su Vika jau kelinti metai ir džiaugiuosi matydama jos brandą, atsakingą požiūrį. Norisi palinkėti: ,,Eik savo keliu,Vika. Šis kelias veda per kasdienybę, bet jis yra tiesus tam, kuris žino, kur eina“, –  mokytoja Virginija Milaševičienė.

Pažinimas
Tu leidai sau galvoti,
Jog matei visą Visatą,
Bet nustok jau gal svajoti,
Nes matei tik žvaigždę vieną.

Sakai pažįsti ją, –

,,Geriau nei bet kas kitas”.
Bet ar matei jos sielą nuogą,
Ar čia tik dar vienas mitas?

Kamilė Mockutė (11 kl.)

„Mano vienintelė svajonė yra ta, kad Kamilė surastų ir sąmoningai pajustų kasdienes gyvenimo staigmenas. Lyderė, aktyvistė, skautė. Daug siekianti, daug ieškanti. Tereikia tik gyvenimo džiaugsmo angelo, kuris atvertų akis kūrybos paslaptims, mažiems džiaugsmams“, – mokytoja Virginija Milaševičienė.

***

Tobula Netobulybė

Neš kraitį sunkų.

O kodėl jai sunku? Net nekyla idėjos.

Ji  – Tobulybė!

 Bet sėdi pasislėpusi

spintos kamputyje.

Sėdi ir verkia, ir svarsto,

kaip jai sunku būti tobulai.

Juk pasauliui reikia tobulumo…

 Nebus tobulumo, nebus ir gyvenimo.

Sunku susivokti, kodėl taip yra,

 Juk nėra tobulo.

Net Tobulybė netobula.

Tai kaip čia yra?

Klausimas, kuris kankina kiekvieną.

***

Pas ką tu eisi, kai liksi vienas.

Pas ką tu eisi, kai širdis suduš.

 Pas ką tu eisi, kai nebegalėsi  pakęst savęs.

Aš laukiu tavęs  dieną ir naktį..

 Aš laukiu tavęs, naktį ir dieną.

Aš laukiu tavęs, nors turėčiau laukti kito žmogaus.

Mes kalbam abu  apie tavo jausmus.

Mes kalbam abu apie tavo vienatvę.

Mes kalbam abu  apie tavo skendimą savy.

Norėčiau nors kartą, kad pamirštum save.

Norėčiau nors kartą kalbėt apie mus.

Norėčiau nors kartą nebežaist šito aklo žaidimo.

Rusnė Tauraitė (11 kl.)

Mokytoja Virginija Milaševičienė: „ Rusnė – jaunoji poetė, kurios asmenybė apgaubta paslapties šydu. Kūrybiškos sielos žmogus… Susimąsčiusi, bet visada nestokoja originalių minčių. Rusnė supranta, kad platus kelias yra tas, kuriuo eina visi. O ji ieško savojo, nes žino, kad tik jos pasirinktas kelias padės augti, atskleis tikrąjį gyvenimą, o gal ir poezijos sparnais suplasnos…“

***

Sustok, pailsėk

Išsivirk kavos

Ant krėslo pasėdėk

Momentas tylos.

Ramioje naktyje

Paskęsi sapnuose

Rytoj būsi kelyje

Atsidursi namuose

***

Šaltyje paskęsi

Neišvysi pavasario žiedų

Ar vienas iškęsi?

Ar surinksi laimės lašų?

***

Ar aš išliksiu?

Pavasarį ištirpsiu,

Juk aš tik sniegas

Mane šaukia miegas

Stoviu vietoje,

Troboje greta

Matau vaikus,

Jų gyvenimas ramus

O aš vienas

Stoviu ištisas dienas

Laukiu šilumos

Noriu žemės artumos

***

Laikas yra iliuzija

Užbaigtas nebus.

Cituojantis praeitį

Ieškodamas esmės

Nematantis ateities

Ir neinantis atgal

***

Vėjas žaidžia plaukuose

Žvaigždžių pilnas dangus

Šis vaizdas sapnuose

Vėjas žaidžia plaukuose

Gyvenimas ramus kaimuose

Ištisus metus ilgus

Vėjas žaidžia plaukuose

Žvaigždžių pilnas dangus

***

Pasiklydus miške

Aidas mane kviečia

Šiame laike

Pasiklydus miške

Elnias stovi lauke

Mėnuo kelią šviečia

Pasiklydus miške

Aidas mane kviečia

***

Šaltame ryte

Ar prisimeni mane

Ar susitiksim?

Rosita Šakarnytė (11 kl.)

 „Praėjusią vasarą nusistačiau sau tikslą sukurti bent vieną spektaklio scenarijų. Tai man labai patiko, patyriau daug gerų emocijų, todėl supratau, kad turiu polinkį į kūrybą. Tikiu, kad kuriantis žmogus paprastuose dalykuose gali įžvelgti žymiai daugiau nei bet kuris kitas.“

Myliu. Noriu

Aš myliu,

Bet nemoku to įrodyt.

Aš noriu apkabinimo,

Tik bijau jo paprašyti.

O kas, jei palaikys kvaila?

O kas, jei pasakys ,,ate“?

Nebenoriu aš bijoti,

Nebenoriu ir kartoti.

Esu tokia, kokia esu,

Vieni priims, kiti paliks.

Aš myliu ir nemoku,

Aš noriu, bet bijau…

Laikinai

Gyvenu svajonių pasauly,

Iš jo išlįsti bijau.

Kodėl negali būti viskas gražu?

Kodėl pasitaiko momentų sunkių?

Viskas bus gerai,

Šitą jau žinau.

Jei priešaky audra,

Regiu, kad greitai giedros dienos.

Nepalūžti sunku,

Iki to lieka menkutė riba.

Ji skiria mane ir tave,

Skiria kiekvieną iš mūsų.

Jei būsiu kantri,

Tai praeis.

O jei ne,

Pasiliks ir kankins dar ilgai.

Gintarė Petruokaitė (10 kl.)

„Rašyti man patinka dėl to, kad galiu sukonstruoti savo mintis kaip noriu, nesitikėdama jokio atsako. Dabarties chaose  popierius man padeda rasti atsakymus į klastingus klausimus ir parodo kelią į viltį“.

Pasaulio vaizdas

Kartais saulė nešildo,

Kartais mėnuo nevilioja.

Kartais diena aptemsta,

O naktis nušvinta.

Tiesa dažnai skaudina,

Melas nesukrečia iki gelmių.

Širdies balsas nutyla,

Sąžinė praranda prasmę.

Tada atsiveria tikras pasaulio vaizdas,

Pilkas ir šaltas, lyg širdis Narcizo.

Tada sužeidžia realybės ietis

Ir dingsta liepsnos šiluma.

Šešėliai

Kužda šešėliai, nerimsta,

Juose daug kas slepiasi.

Bet vilioja, traukia giluma,

Tad ko bijoti?

Ten protas ir pamišimas,

Tiesa ir melas.

Bet juokingiausia –

Jog jie vienas ir tas pats.

Aš nugrimzdau į tamsą,

Bet matau šviesą.

Aš galiu ją pasiekti,

Bet ji sudegins mane.

Karolis Alekna (12 kl.)

„Temos ir idėjos visuomet aplanko vėlai vakare, todėl jų atsiradimo ir pats nedrįstu aiškinti, nes puikiai suprantu, kad to nesugebėčiau  padaryti. Jei pavyksta pagauti įkvėpimo momentą ir mintį išreikšti popieriaus lape, užrašytą tekstą per kokią valandą visiškai pamirštu. Tik nujaučiu, kad pabaigęs net  patį trumpiausią kūrinį netenku maždaug 21 gramo svorio“.

Atchodas

Vanduo juodam puodely – aš.

Sustingsiu tuoj į ledą –

Nusprogs puodelis juodas,

Grėsmingas virsmas krato.

Sudžiūvęs žiedu iš puokštės trupu,

Letargiškam sąstingy lervą menu,

Niekingu šaržu liko bet kokia giesmė…

Neliko klausimo, kuris svarbos turėtų.

Ir užkimšta mana gerklė.

Dabar blokuoja ją nuodai,

Kurių taip geidė smegenys…

Atsimenu palaimą euforingą,

Aš ir tada žinojau, kuo ji virsta.

Dabar dėl jos esu vanduo tamsus,

Puodely susiraitęs stingstu į ledus…

Nušoksiu

Šiandieną skrieju lūžusiu sparnu

Virš bėgių traukinio, negrįžtančio laiku.

Nors pakilau, aš žinau, jog nukrisiu –

Vienu sparnu toli neskrisiu.

Dažyto paukščio plunksnomis į žemę smigsiu,

Sulauksiu traukinio, užmigsiu.

Šiandieną skrieju lūžusiu sparnu.

Tuoj, tuoj nukrisiu…  Žiūrėk, nes bus gražu.

Dilema

Sruoga kančių taurę išgėrė miške –

Dievų kadaise buvusiam krašte.

O aš pašvinkęs kvepiančiame patale.

Po nugara DORMEO, steikas lėkštėje…

Skaudėjo jam. Skaudėjo tuo metu visiems,

Ir budeliai tuomet taip sunkiai dirbo…

O kas daryti man, kad nors dvasia nenusibaigtų patogumų liepsnose?

Gal imtis ginklo? Mirti už idėją kovoje?

Arba iš bado? Pačiam save iškepti krosnyje?

Nesu pajutęs ginklo prie kaktos, botago kirčio kūnas nesugėrė.

Ir  man visai neskauda. Man tik kiek šlykštu.

Kodėl manęs nenori niekas supažindint su Dievu?

Silpni mes, kai nėra aukos. Nėra pūgos. Nėra audros!

Turbūt turėčiau džiaugtis, bet trokštu tik raudot, raudot, raudot…

– Nejuokink, tamsta, tu aklos bandos. Matai, kentėti nori jis…

Tik džiaukis, kad pagalvė guodžia ir kad nėr lazdos.

Nėra kovos.

-Įpilkite kavos.

Ugnė Petraitytė (12 kl.)

JEIGU RAŠYČIAU ROMANĄ…

XVI SKYRIUS

Spalvos

Eidama tolyn pramintu baltu taku, Monika negalėjo atsigrožėti kvapą gniaužiančiu tyliu grožiu. Atrodė, kad visa tai mato pirmą kartą. Balti kamienai su juodomis juostelėmis ir dailiomis šakomis, balta puri masė po kojomis, tokia trapi, kad nuo dedamo žingsnio tarsi pūkai nuo atdaro lango skersvėjo išsibarsto į šonus. O viršuje vasaros miražas… Žydra šiltų kraštų jūros spalva ir spiginanti į akis balta pulsuojanti liepsna, nuo kurios degina ne tik akis.

Ugnės Petraitytės piešinys „Pušys”

 Monika giliai įkvepia ir iškvepia… O po to tik dar labiau nusišypso. Tačiau gal tai ne tik nuo matomo vaizdo, bet ir kažko daugiau…

***

Tą dieną Monika buvo ne viena… O gal tiksliau, viena… Taip, ji buvo viena  ne vienumoje.  Jautėsi savimi, nes buvo išvykusi į kitą miestą –  jis buvo tolokai nuo namų… Nors su šiuo Lietuvos kampeliu neturėjo nieko bendro, tačiau įsimylėjo jo gamtą ir pačius žmones.

Monikos tikslas  buvo atvažiuoti pas savo draugę Dianą jai palaikyti kompanijos ir atšvęsti gimtadienį. Diana – draugė, su kuria Monika susipažino vienoje ypatingoje vietoje… Tiksliau Diana ir buvo ta, kuri parodė, jog viskas yra kitaip, nei atrodo… Tačiau viena buvo tikrai kitaip. Monika, tikėjosi visai kitokios viešnagės. Diana ją supažindino su savo tėčiu, mama, močiute, dėde, teta, sesute, broliu, dviem pusbroliais ir dar trimis draugais. Visi  buvo stebinančiai malonūs, šmaikštūs, pilni optimizmo, elgėsi ir šnekėjo visai kitaip. Monika net nepagalvojo, jog gimtadienis jai prisiminimų paliks mažiausiai. Maudynės karjere, naujų patiekalų ragavimas, miške degantis laužas, keturių siaubo filmų maratonas per vieną naktį, žaidimai mokyklos stadione, pirmas bandymas važiuojant  motociklu, šokiai ir gitaros melodija, tvartas, pilnas karvių, vėjo malūnai iš arti, pasivaikščiojimas naktinėmis gatvėmis (nes pritrūko dienos), lenktynės… ir taip pat gimtadienis…  Štai kas jos galvoje įsiminė visam laikui. Arodė, jog ji irgi yra jie. Monikai net pasidarė nemalonu – jai atrodė, jog ji yra godi, nes galėjo susikurti tiek daug prisiminimų. Nors kitiems atrodė, kad jie turi mažai, Monika negalėjo patikėti, kad pateko į tokius beprotiškai turtingus Katyčių miestelio namus…

***

Eidama vis tolyn ir būdama vienui viena Monika šį kartą mato pušų žalią spalvą, kartu su kamieno tamsia ruda spalva. Protarpiais visai netikėtai ir „ryžai“ auksine spalva, tarsi pats Palangos gintaras. Šį kartą girdisi medžių ir undinių džiaugsmas. Taip pat aplink šokinėja vis kiti ryškios, budinančios šviesos zuikučiai. O svarbiausia, kad čia pagrindas, ant kurio stovi Monika, yra visai kitoks. Tai labai mažos granulytės. Ant vienos tokios smiltelės Monika negalėtų pastovėti, tačiau, kartu jos sudaro visumą, kuri atlaiko kalnus su ugnikalniais. Tą dieną Monika dar nesuprato, kur ji atvyko.

***

Sanatorija – ta ypatinga vieta, kuri padės apsispręsti ir suprasti. Ji čia jautėsi svetima… O gal tiksliau, kaip namuose… Taip, užmirštuose namuose. Pasirodo, ji čia jau buvo – daug kartų. Pirmą kartą dviejų su puse metukų, tada  gyveno  kartu su močiute. Tačiau dabar viskas buvo kitaip:  turėjo gyventi su svetimu žmogumi.  Pirmąsias dienas Monikai buvo išties sunku: ji bijojo kažkur eiti, nes atrodė, jog pasiklys šituose dideliuose rūmuose. Taip pat buvo sunku užmegzti pažintis – bendrauti Monika labai nemėgo. Tačiau po truputį viskas keitėsi. Kambariokės Dianos dėka.

Ji pakeitė Monikos mąstymą. Diana čia buvo jau nebe pirmą kartą ir puikiai suprato, ką darė ir kaip reikia elgtis prie naujokės. Ji tiesiog pradėjo šnekėti ir dalintis savo prisiminimais. Buvo neįprasta. Tačiau po kiek laiko Monika nebeatlaikė džiaugsmo, pasidalintų istorijų, naujų draugų ir  prisiminimų spaudimo. Ji pradėjo bendrauti, dalyvauti renginiuose ir žaidimuose, prireikus kovojo ne tik už save, bet ir už kitus. Dideli labirintai tapo jaukiais namais. Ji net nesuprato, kokias džiaugsmo ir pozityvo bangas surado.

Ugnės Petraitytės piešinys „Smėlis”

***

Monika šį kartą stovėjo. Aplinkui juodi medžių siluetai. Monika bando atsimerkti ir pamatyti spalvas, tačiau jai reikia šviesos. Kartais būna, kad spalvos išnyksta realiame gyvenime. Tačiau kas priverčia žmogų pajusti gyvenimo džiaugsmą ir visą margumyną? Ar tai draugai? Kelionės? Prisiminimai? Naujovės? Atsakymas – taip ir ne. Juk vienos kelionės yra varginančios ir reikalingos tik dėl buitinių reikalų tvarkymo, prisiminimai gali būti blogi, draugai – apgavikai, o naujovės neatitikti naujai išsikeltų reikalavimų. Ar viskas slypi paprastume? Gal ir tiesa. Paprastumas yra aiškumas, tai tarsi nusistatymas ribų, kurios gali keistis. Jeigu žmogaus požiūrį pakeistume į paprastesnį, neturintį daug kriterijų, žmogui pasidarytų lengviau. Jis stengtųsi gyventi dėl paprasto dalyko – buvimo laimingu, juk tai ir yra nepaprastumas, slypintis paprastume. Su šiuo suvokimu gali racionaliai ir apgalvotai kurti idėjas, negalvoti, ką apie tave kiti pamanys. Tada pradedama mąstyti apie išlikimą laimingu, pradedi pažinti save, pradedi būti savimi. Va tada galima sakyti, kad draugai, kelionės, prisiminimai ir neišbandytos naujovės atneš spalvų į tavo gyvenimą. Tada žmogus pradeda atsirinkti draugus, keliauti ten, kur nevargina, prisiminti tik gerus įvykius, o naujoves išmoksta priimti. Viską lemia žmogaus požiūris ir nusiteikimas.

 Jis pats renkasi, kokiu miško taku eis.

Bet kada siųskite kūrybą adresu: arnoldas.simenas@pavb.lt

Kopkite į savo tribūną!

Galima teirautis tel. 8 688 75727.

Nuotraukos – iš šeimos ir dalyvių albumų.      


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: