Ugnė Juzėnaitė (12 kl.)

Mokytoja Lina Rastenienė dalijasi mintimis apie jaunąją kūrėją:Ugnė anksčiau niekada neskelbė savo kūrybos, nors kuria seniai, tiesa, savo malonumui. O „gimsta kūryba iš liūdesio, kančios. Bet niekada iš pykčio.“ Beje, ir ši novelė sukurta iš skaudžių išgyvenimų…

Paklausta, ar norėtų išleisti savo knygą, mergina sako: „Kol kas apie tai negalvojau, bet manau, jei turėčiau ką nors, kas būtų verta dėmesio, norėčiau pasidalinti ir su kitais.“

Kas artimiau‒ poezija ar proza? Žinoma, „visada artimiau buvo poezija, mano „balto debesio namas“.

Jaunesniems, nedrąsiems kūrėjams Ugnė linki „pasitikėti savimi, pasidalinti kūryba ir įgyvendinti svajones“.

***

Pavasarinis vėjas nežadėjo Jai nieko gero. Ji tyliai suposi tarp eglių, ramaus širdies plakimo ritmu, kartu su visais medžiais… ir Ji. Ritmingai, it šoktų su vėju. Ji ir taip greitai vėso, o vėjas  dar labiau paspartino Jos kūno stingimą.

Spengianti tyla, užgulusi Jos negirdinčias ausis, pasakojo, kas vyksta aplink: Ji tarsi tapo medžiu, miško dalimi ir Jos niekas jau niekada neras.

Oda perbalo it pašalo sukaustyta žemė, lūpos, pirštai, kaklas…Ji visa palaipsniui, nenumaldomai mėlo, tik..pati nesuprato kodėl.

Tyla jai to nepasakė. Jai niekas niekada nieko nesakydavo. Tai kodėl dabar Ji čia?

Medžiai į Ją nekreipė dėmesio, Ji tiesiog siūravo vienodu ritmu, tarsi taip būtų įprasta, tarsi Ji čia būtų jau visą amžinybę. Niekas nieko nesakė, paukščiai nečiulbėjo pavasariškų giesmių. Priešpaskutinė kovo diena, pavasaris tikrai labai vėlavo. Vėjas, švilpaudamas žiemiškas gaidas, tarsi laikė Jos kūną grubiomis rankomis ore, neleisdamas nukristi ir nepalengvindamas dalios nei Jos kaklui, nei eglišakei, ant kurios Ji suposi.

Tyla ir toliau šnabždėjo Jai paslaptis, spengė vaizdais, nes Ji pati jau nieko nematė, mat išsprogusios akys išdžiūvo… Tai vis per tą nepailstantį vėją.

Ausyse spengė, galvoje ūžė įvairiausios mintys ir prasilenkiantys vaizdai. Klausimas: kas čia vyksta ir kodėl? Ji nežinojo, o tyla, išūžusi Jai ausis su viso pasaulio paslaptimis, taip ir neatskleidė tos vienintelės, labiausiai rūpėjusios…

Tolimas, pažįstamo balso aidas pasiekė Jos ausis. Ji prabudo ir nevalingai žvilgtelėjo per užuolaidų nedengiamą langą: vaizdas buvo niūrus, po pilku dangumi, netoliese, bangavo eglynas. Jos mintys skendo tame vaizde. Tačiau medžiai į Ją nežiūrėjo. Jie kažko laukė, klausėsi monotoniško vėjo švilpimo it stojančios širdies plakimo ir lėtai, ritmingai siūbavo. Melodija, vaizdas…viskas buvo taip artima Jai. ..Iš miego pažadinęs balsas dabar jau atsklido iš už durų; veidas pasirodyti nepanoro.

‒ Kelkis  arba pavėluok į mokyklą: šiandien priešpaskutinė kovo diena, tad su gimtadieniu.

Balsas nutolo, Ji išgirdo, kaip trinktelėjo laukujės durys.

Ji liko visiškai viena.

Ausyse akimirksniu pasigirdo įsivyravusios tylos ūžimas.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: