Ugnė Misevičiūtė (7 kl.)

Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos mokytoja Milda Rastenienė: „Ugnei kūryba – tai galimybė išsakyti savo jausmus, viltis, svajones, baimę ar pyktį. Eilėraštis prasideda nuo minties, frazės ar paprasčiausio jausmo“.

Kreipdamasi į skaitytojus,  jaunoji poetė teigia, kad „…kiekvienas žodis, kurį perskaitysite, ne tik mano ir apie mane, jis taip pat ir Jūsų, apie Jus…“

***

Lašas po lašo

Lašas po lašo

Lašas po lašo

Krinta man į delnus

Švytėdami amžinybe

Ir sukurdami begalybę.

Jie laša

Man į delnus

Ir girdo boružes, gimusias iš saulės spindulių …

Gimusias gyventi.,

Gimusias kvėpuoti…

Boružes, kurios

Atnešė rytą į mūsų gyvenimus,

Ir lašas po lašo

Pripildė delnus…

***

Jaučiu, kaip virpi,

Tolimas tamsos atspindy,

Aš bijau tavęs,

O tu – manęs.

Bet nebijok,

Greitai mes vienas kitą prisijaukinsim

Ir  būsim nakties vaikai,

Vieni miegančiame mieste.

Ir tuomet aš pamėginsiu

Paliesti tave…

Neišsigąsk!

Tik kartą

Ir labai atsargiai,

Lyg miegantį lobį…

Ir vieną akimirką

Viskas bus taip poetiška,

Kitą  –  išauš rytas…

***

Pasaulis auga,

O aš –

Vis tokia maža.

Todėl taip  dažnai rašau apie save.

Vartoju žodį „aš“

Net dažniau negu derėtų,

O juk galvot apie kitus reikėtų…

Tačiau atleiskit man,

Nes viskas, ką galiu jums duoti,

Tai vien tik aš,

Tai vien tik mano eilės gruodį,

Ir tik rasa nuo mano delno.

Nesitikėkite, prašau, jūs jokio pelno.

Nes  nepelninga aš.

Ir viskas, kuo galiu apdovanoti,

Tai vien tik aš pati

Ir liūdnos eilės gruodį…

***

Reikia sustoti,

Sulėtinti tempą,

Nutildyti mintis,

Įkvėpti jausmams gyvybę,

Kad galėtum paliesti amžinybę,

Kad išgirstum begalybę

Ir pilnatvę…

Atsistoti atvira siela

Ir juoktis

Juoktis juoktis  juoktis

Ir verkti laimingomis ašaromis.

Jausti šviesą

Ir pačiam būti šviesa…

***

Aš dėmėmis išmėčiau šį pasaulį,

Užauginau čia palmę

Ir kelias upes,

Paleidau paukštį pro vartus į saulę

Ir supyniau strazdui plunksnas į kasas.

Laikau apglėbus vakarą.

Skaičiuoju saujoj krintančias žvaigždes.

Ir kekėmis raškau aš pasakas

Nuo žydinčios apsnūdusios obels.

Esu aš tik akimirka pasauliui,

Tik lašas jūros vandeny,

Bet jei visi lašai nesvarbūs,

Tai argi jūra besvarbi?

***

Mano delnuose kapsi

Mėlynos žvaigždės,

Įkaitusios nuo kosmoso erdvės.

Jose matau kažką savo

Ir kažką svetimo.

Nelyginti kaip pažiūrėsi…

Aš matau jose Tave

Ir save,

Ir mus visus.

Jos kažkokios keistos

Lyg amžinybės,

Tačiau tokios trapios…

Ar privalo jos būti tokios trapios?

Kodėl negali kapsėti sau

Ilgai, tvirtai ir amžinai?

Taip, kad netektų susižeisti

Joms subyrėjus

Į šukes…