Ugnė Misevičiūtė (8 kl.)

„Kūryba man – viso to, kas aplink mane, supynimas į vieną materiją. Bet labiau už viską aplinkoje mane skatina kurti žmogaus emocijos, protas ( tiek mano, tiek ir kitų ) ir gamta.

Kiek save pamenu, visą gyvenimą buvau svajotoja. Mėgstu įsivaizduoti netobulus žmones, kurių netobulumas juos puošia. Poezija taip pat netobula tobulybė, todėl man ir patinka“.

Pirmas eilėraštis

Kaip prieš didžią audrą

Viskas nutyla,

Kaip prieš aušrą sustingsta tamsa,

Ar matei tai?

Tiki?

Gal net lauki?

O kur tavo laimė

Ir ta,

Kuri nieko neprašydama klajojo po tavo namus?

Ieškodama tavęs,

Šaukdama.

Ir tu pats ją prabudęs naktį regėjai,

Be banalybės apdaro ir šydo skausmų.

Pamilai ją, šaukeisi…

Ir ji kvietė, ieškojo, maldavo,

Bet tavo namo sienos aukštos…

O labirintai jau tavųjų kambarių!

Pats pastatei žemėlapių nebraižęs,

Tai tavo balsas ir teaidi tik tarp jų.

Bet pamėgink ieškoti.

Nes ji ieško.

 Gal kartais susidursite aklavietėj,

Ir būsit vieniši kartu.

Antras eilėraštis

Abstrakčioje visatų realybėje

Egzistuoja sapnai,

Tolimi ir nepažįstami,

Bet jie yra.

Kai už kalnų

Ar lygumų,

Ar pelkynų,

Nusileidžia saulė,

 Kažkur kitur

Ji pakyla.

Toli, nepasiekiamai toli,

Bet ji pakyla.

Ir ten blunkančių prisiminimų tvirtovėje,

Kažkada buvo įrašyti kiti vardai,

Kiti vaikai,

Kitokie dainų žodžiai.

Jau nepasiekiami

Ir tylūs,

Bet jie buvo,

O nebyliose atminties menėse

Dar blaškosi jų šešėliai

Lyg pasiklydę vaiduokliai.

Ir kitaip nei kadaise,

Dabar jie jau ne tik atspindi šviesą,

Jie yra šviesa…

Trečias eilėraštis

Po to, kai baigėsi naktis

Ir diena,

Ir kelias.

Kai baigėsi pušų spygliai ir perteklius,

Kai nebeliko kuo dalintis,

Viskas nurimo…

Net tai, kas atrodė amžina,

Nes vandenynų sroves praris laikas,

Sibiro taigas išpustys vėjai,

Romos akvedukai sutrupės

Ir jų trupiniai pažirs kosmoso erdvėje,

Bet ar tai ką nors sako?

Juk galiausiai nieko neliks pastovaus,

Tik tas nepailstantis kitimas,

O dabartis liks amžiams įrašyta praeityje.

Ir kiekviena kada nors praėjusi sekundė liks  reikšminga.                

Ketvirtas eilėraštis

Kitoje pusėje

Dilgelėmis apaugusio sodo,

Regiu aš mėnulį

Ar bent man taip atrodo…

Jo tviskančios ašaros,

Laisto vėlyvą pavasarį.

Jis verkia dienos,

Savo seniai pabėgusios žmonos.

Mėnulio ašarų krislus renka dirva

Snaudžiančiai gyvybei budinti

Ir dilgelėms auginti.

Sodo vartai tyli,

Nebežino kaip beguosti mėnulį.

Sodo vartai iš to rūpesčio surūdijo.

Mirusio sodininko pašiūrė,

Įžūliai traška,

Ji seniai nebesirūpina mėnulio meilės reikalais.

Sode tuščia.

* Trakšt!*

Lūžta užminta šakelė.

Penktas eilėraštis

Auksiniais vakaro žibintais

Man pranešk apie tai kas svarbu.

Nors aš vargu ar patikėsiu,

Vargu, ar norėsiu patikėti.

Žinai tą jausmą, kai šalta?

Neprašyk manęs priminti…

Kol nežinai…

Bet,

Būtinybė prarasti,

Būtinybė atrasti,

Būtinybė keistis.

Man ir tau

Jau įskaičiuotos į sąskaitą.

Šeštas eilėraštis

Anuomet girdėdavo ponai varpus skambant

Ir nuo lūžtančių stalų keldami taures,

Maldas murmėdavo.

Oi, murmėdavo!

Taip garsiai, kad ne tik užu stalo sėdintys,

Bet ir požemiuose susirangę girdėdavo.

Ir neduok Dieve nenugirsi!

Tuomet jie tave priešais pasisodins

Ir asmeniškai visą Rožinį sukalbės.

Jie dievagodavosi neskriaudę

Niekaip nieko!

Nesvarbu, kiek rankų ir galvų bebūtų nukirtę.

Jie aukodavo turtingoms katedroms,

Iškaldavo ten mauzoliejuj savo vardą,

Palikę kiemo kertėje badauti seną vergą.

Ir norite tikėkit, norit ne,

Bet jiems to meto liaudies priklausydavo tiesa.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Sponsored video


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: