Užmirštas, tragiško likimo jaunas rašytojas Juozas Gurauskis

G.Petkevičaitė- Bitė apie jaunus ir talentingus lietuvius, nesulaukusius Lietuvos Nepriklausomybės, rašė: „Ateitis supras, kokio milžiniško pasišventimo ir kokio valios stiprumo reikėjo tiems žmonėms, kurie tą trupinį sutvėrė, tą trupinį, kuris vis dėlto liks pamatu ateities rūmo.“

Viena tokių pamirštų yra žemaitis Juozas Gurauskis, jaunas literatas, būsimas medikas (1884-1911).Gimęs Arkšvos kaime, netoli Ylakių, gausioje šeimoje ( aštuoni vaikai). Dėl savo talento, tauraus būdo ir didelės gimtojo krašto meilės vertas šiandien prisiminti.

Būdamas dešimties metų, persikėlė gyventi į Peterburgo, po to, kai tėvai prarado tėviškę dvarininkų naudai. Tėvas Petras Gurauskis gavo sargo tarnybą universitete prie fizikos- geografijos kabineto.  Toje vietoje jis ištarnavo 23 metus, ligi mirties (1918), gaudamas 30 rublių, turėdamas verstis su didele šeima ir rūpintis jos ateitimi. Palaidotas Peterburge.  Motinai Vincentai dar buvo lemta gyvenimo pabaigoje sugrįžti į gimtąją Žemaitiją ir čia 1924 m. būti palaidota Narvydžių kapinėse. Rašytojo broliai ir seserys išsisklaidė plačiajame pasaulyje.

Juozas Gurauskis mokėsi Peterburge pradinėje mokykloje prie šv. Kotrynos katalikų bažnyčios.  Ten pat pradėjo lankyti berniukų progimnaziją, bet iš trečios klasės išstojo, nes susikirto su lenkiškai nusiteikusiais mokyklos draugais.  Po to įstojo į Aleksandro Štiglico  komercinę mokyklą, kurioje mokėsi 6 metus, o vasarą rengėsi mokytis universitete.

Iš mažens buvo silpnos sveikatos. Rudenį ištiko pirmasis  kraujoplūdis

( prasidėjo džiova). Kiek pasveikęs, tęsė medicinos mokslus Kijevo universitete. Buvo nepaprastai gero ir jautraus būdo. Atjautė neturtingus žmones. Mediciną studijavo tikėdamasis, kad galės daugiau gera padaryti kitiems. Svajojo grįžti į gimtinę, apsigyventi Tirkšliuose ir įsteigti džiovininkų sanatoriją. Ten buvo gražus pušynėlis.

Gyvenimas buvo sunkus ir vargingas. 1900 m., būdamas komercinės mokyklos mokinys, įsimylėjo pagyvenusią bajorę moterį B. Opulskienę, kuri buvo tolima Gurauskių giminaitė. Ji buvo ištekėjusi už seno našlio.  Moteris užkerėjo vaikiną, turintį 16 metų. Keista meilė truko ilgai.

1907 m. gimė dukra Birutė. Pagimdžiusi dukterį, motina, pabuvusi Kijeve 12 dienų, išvažiavo į Lietuvą, palikdama mergaitę Juozui. Tuomet jis sunkiai sirgo, gyveno neturtingai. Pagelbėjo pinigais turtingas rusas I.Kaškarovas. Juozas pasamdė žindyvę ir toliau gyveno ir kūrė.

Labiau nei mediciną, pamėgo literatūrą.  Parašė keletą apsakymų, kurie rodė beletristo talentą. 1907 m. „Vilniaus žiniose“ pasirodė du Juozo Gurauskio vaizdeliai „Rudens vėjas“ ir „Kalėdų naktis“.

1908 m. „Vilniaus žiniose“ pasirodė didesnės apimties apysaka „Duobė“. Šioje apysakoje kritiškai pavaizduotas vienos parapijos klebonas ir jo  šeimininkės kivirčas su vargonininku ir jo žmona. Tuo met tokia apysaka buvo negirdėtas dalykas : ar galima vaizduoti kunigų gyvenimą tokį, koks jis yra, ar tai, nebus tikybos griovimas? Spaudoje užsimezgė didelė ir aštri diskusija.

Vėliau sekė apysaka „Kareivis“, pasižymėjusi turtingu žodynu ir stiliaus vaizdingumu. Kitame  pasirodžiusiame satyriniame apsakymas „Kalakutai“ pateikiamas dviejų tipų kunigų paveikslas.

Susirgęs džiova, 1909 m. išvyko gydytis į Suchumio sanatoriją.  Ten būdamas parašė ilgiausią apsakymą „Susimildamas“ apie nuobodų  inteligentijos gyvenimą provincijoje. Sustojus „Lietuvos žinioms“, rašytojo kūryba pradėta spausdinti „Lietuvos žiniose“. 1910 m. pasirodė paskutinis feljetonas „Prie nešlovės stulpo“. Dar galvojo parašyti romaną ir paprašė

J.Tumo- Vaižganto atsiųsti lietuvių patarlių rinkinį. Kunigą J. Tumą- Vaižgantą Juozas Gurauskis titulavo brangiausiu draugu, gerbiamu mokytoju. Prašė atleisti ir nepykti ( „meldžiamasis, nepyk už tuos mano plepalus, ką darysi: kitaip rašyti nemoku“).

1910 m. rudenį, atsipeikėjęs po kraujoplūdžio, grįžo su dukrele Birute į Kijevą, vedė felčerę gudę moterį.  Dukra buvo gabi, pas senelius gyvendama Mosėdyje išmoko lietuviškų dainų, skaityti. 1911 m. balandžio 21 d.  paskutiniame laiške G. Petkevičaitei-  Bitei Juozas Gurauskis rašė, kad ruošiasi  vasarą sugrįžti į Lietuvą, norėjo apsilankyti Lietuvių mokslo draugijoje ir su tėvais pavasaroti Mosėdyje.

Paskutiniame laiške  G. Petkevičaitei- Bitei- gili rezignacija: „Bijau rašyti, bijaus apnuoginti savo ligą, savo silpnumą…“. G. Petkevičaitę- Bitę vadino „vienintele inteligente lietuve, su kuria aš rašinėjuos“.

1911 m. gegužės 18 d. rašytojas, persirgęs plaučiu uždegimu, gavęs smegenų uždegimą, Jaltoje mirė. Ten ir buvo palaidotas. Jo kapas buvo apleistas ir neišliko. Jo žmona  su Birute buvo atvažiavusi į Mosėdį.  Gavusi žinią apie silpstantį vyrą, ji nuvyko į Jaltą, bet jau rado vyrą palaidotą. Palaidojo kaip vargdienį, net ant jo kapo kryžiaus neįleido. Buvo apleistas visą gyvenimą, apleistas mirė, apleidime jį palydėjo…

Juozo tėvai prikalbėjo Mosėdžio kleboną neatiduoti Juozo dukters žmonai, kad nepražudytų dušios… Mat, ji buvo pravoslavė.  Kilo didžiulis triuškšmas. Žmona pareiškė: “ Jūs neturite teisės iš manęs jos atimti, nes tokia buvo velionio Juozo valia“. Žmona su dukra išvažiavo į Kijevą, vėliau Sibirą pas I.Kaškarovą, kuris turėjo mergaite pasirūpinti. Žmona buvo neturtinga. Sibire ji susirašė su I. Kaškarovu ir persikėlė gyventi į Nerčinską. Kaip susiklostė tolimesnis mergaitės gyvenimas, nežinoma.

Rašytojo apsakymai išleisti tik sovietmečiu: pirmą kartą 1947 m., antrą- 1964 m. Pagal  satyrinį apsakymą „Kalakutai“ rašytojas Augustinas Gricius parašė scenarijų filmui“Kalakutai“(1958m).

1969 m. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbų leidinyje „Literatūra“T.XI paskelbti visi Juozo Gurauskio laiškai su literatūros tyrinėtojo, Juozo Gurauskio biografo Vinco Kuzmicko (1936-1982) komentarais. Tai jaudinantis istorijos liudijimas.

 

 

Parengė istorikas Juozas Brazauskas 


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Sponsored video


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: