VAIDA ŠVEDARAUSKAITĖ

„Atrodo, gyveni sau ramiai – vaikas, jaunuolis, kol vieną dieną į lietaus apverktą langą pabarbena suvokimas, kad turi rankas, galinčias rašyti, ir turi minčių, galinčių įpūsti gyvybę žodžiams. O sąžinė, mamytės dar kūdikystėje lopšine įdainuota, neleidžia meluoti sau, kad negaliu ir nemoku rašyti“.

Kartais

Gyvenimas  kaip balinta kava. Kartais.

Kartais pagardintas grietinėle ir apšlakstytas monin mėtiniu sirupu. Mėgstu mėtinę latte. Tik retkarčiais padauginu mėtų, o vėliau skundžiuosi, kad suka pilvą ir pykina. Tuomet kurį laiką vengiu kofeino, pasirinkdama beskonį vandenį ir pasiduodama kančiai ir liūdesiui. Tuo pat metu nenustoju meluoti sau, jog nepasiilgstu  limpančių nuo monin mėtinio sirupo lūpų. Net jei ir tas mėtų saldumas būna jausmas, vadinamas meile. Net jei ir iš tos meilės lūpas nukramtau iki kraujo, kurį kartais praskiedžia sūrios ašaros.

Gyvenimas  kaip sapnas. Kartais.

Retkarčiais sapnuoju košmarus. Dėl to kaltinu geliantį žiemos speigą ir baimę iškišti nosį už lango. Kalta esu aš pati, jog prieš miegą sukirtau dar gerai nespėjusios ataušti vištienos, taip apsunkindama  fantaziją kurti ir pildyti mano slapčiausius troškimus. Bet tokių naktų pasitaiko retai. Bent jau man retai. Tikiu, jog dažniau sapnuoju tai, ko nenoriu pamiršti, ir būnu ten, iš kur maldauju nerasti galimybės ištrūkti. Netyčia pabundu. Bandau užmigti tam pačiam sapnui pasąmonėje kartojant tuos pačius vaizdinius. Kartais. Bet kartais nepavyksta.

Kartais gyvenimas kaip sapnas, sukėlęs priklausomybę, kaip tas kofeinas. Ir jeigu dauguma sapnų būtų laimė, o mes turėtume galimybę sapnuoti amžinai. Ar išdrįstumėt atsisakyti pabusti? Aš tai ne.

Košmarai ne amžini, o nuo ilgalaikio mėtų skonio irgi pykina – tai toks jau tas gyvenimas.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: