Viera Olšauskienė: „Tobulą pasaulį galiu susikurti pati“

Į ją atsisuka gatvėje. Nužvelgia susižavėjimo kupinu žvilgsniu, kartais – atvirai pavydžiai. Ir yra dėl ko: tokiu subtiliu skoniu norėtų būti apdovanota kiekviena –  taip priversti tarnauti spalvas, atspalvius, audinių faktūras, kad šios šiugždėte šiugždėtų – žengia karalienė.

KŪRYBOS – NEATSISAKYTŲ

-Tai tikrai – ne iš prabangos ir ne iš pertekliaus: kai negali įpirkti patinkančio papuošalo, susikuri pati, kai per brangūs kokie kailinukai, nusiveli manto iš vilnos, – savo paprastą išgyvenimo filosofiją dėsto tekstilininkė Viera Olšauskienė, tuoj pat patikindama: – Ne, tai ne dejonė, netyčia išsprūdusi. Tiesiog savojo gyvenimo su kad ir kokiais išmėginimais ji nemainytų į jokią idealiai aprūpintą buitį, jei tektų atsisakyti kūrybos – to nuolatinio galvos laužymo: o kaip, o iš ko. – Kažkada, dar jaunesnė, pagalvodavau: ką rinkčiausi, jei staiga atjoja princas ant balto žirgo ir pareiškia, kad užteks man tik būti gražia detale jo ištaiginguose rūmuose. Ir, šiukštu, jokių dulkių nuo vilnos, jokių segių ar smeigtukų, jokių adatų ir karoliukų, ir dar nei pieštukų, nei teptukų. Oi, ne, aš noriu būti Viera – tokia pat, kad ir kiek metų besuskaičiuočiau, idealistė, tikinti, kad tobulą pasaulį galiu susikurti pati.

MOKYKLA? KODĖL GI  NE!

Viera Olšauskienė pasakoja gimusi Kelmėje. Po studijų Kauno technikume kurį laiką dirbusi „Raudonajame spalyje“, siuvusiame, juokauja, pačius prasčiausius batus. Bet tai juk buvę ne dėl specialistų neišmanymo, o dėl turėtos technikos primityvumo. Ir tuomet – Panevėžys. Vyras čia gavo paskyrimą ir Viera tikėjosi: neilgai, pagyvens tame nepažįstamame mieste metus kitus ir grįš į Kauną. Tas „neilgai“ tebetrunka iki šiol –  daugiau nei keturis dešimtmečius.

Tas laikas buvo įvairus: pradžioje suvenyrų gamybos įmonėje „Tulpė“ kūrė trikotažo gaminius – moteriškus kostiumėlius, apykakles, vyriškus megztinius. Po darbo skubėdavo namo – į savo kūrybos erdves, kuriose nuobodaus trikotažo neprimindavo jokia smulkmena.

Kadangi tebuvo baigusi tik technikumą, sunkiai įsiprašydavo į parodas. Nusprendė: stos į Dailės institutą ir bus menotyrininkė. Ir, kaip tyčia, tais metais tokio kurso nerinko – šalyje labai trūko dailės mokytojų ir Viera neišsigando: kodėl gi ne? Mokėsi neakivaizdiniame skyriuje, ir tuo pat metu pradėjo dirbti vidurinėje mokykloje. Patirtis – nulinė, klasę suvaldyti įgūdžių – jokių, bet sukaupė visą drąsą ir ištvėrė. O kai pradėjo mokytojauti Dailės mokykloje, pajuto tikrąją pedagogo darbo pilnatvę:

-Vaikai – motyvuoti, nori žinoti, išmokti: kuo tik mes tuomet neužsiėmėme – audėme, darėme rištinius, batikos darbus. Dabar, kai jau nebedirbu nė vienoje mokykloje, galiu drąsiai lyginti, daryti išvadas: dailės mokykloje ir vidurinėje darbas skiriasi kaip diena nuo nakties. Jei pirmąją prisimenu kaip prasmingiausią savo veiklos laiką, tai antrąją – apgailestaudama dėl švietimo politikos Lietuvoje apskritai. Į dailės discipliną vidurinėje žiūrima kaip ne į pamoką. Svarbiomis laikomos tik matematikos, kalbų, dar istorijos. Bet visos įgytos žinios, išprusimas gyvenime atsiskleidžia kitaip. Na, tarkime, ko mes važiuojame žiūrėti į užsienį? Architektūros šedevrų, menininkų paveikslų, skulptūrų, bet ne mokytis matematikos – aš nekalbu apie specialiąsias studijas. Štai tuomet ir parodome tikrąją savo esmę, bet dažniausiai neparodome, ir gėda, kad rodyti nėrą ką…

MYLIMIAUSIA – TEKSTILĖ

Dailės mokykloje Viera Olšauskienė dirbo ilgai – nuo 1978-ųjų iki 2013-ųjų. Dėstė kompozicijos pagrindus ir labai trumpai – dailės istoriją.

-Visame kame yra kompozicija: skulptūroje, architektūroje, tapyboje. Pirmiausia – idėja, o paskui – kompozicija. Vadinasi, kaip tu tą sumanymą įgyvendinsi, koks bus tavo darbas: statiškas, dinamiškas, kiek negatyvo ar pozityvo, kokie kontrastai – juoda – balta dominuos, ar linksma oranžinė, o gal liūdna pilka. Dailė – dalykas rimtas, – sako dailininkė, o tekstilėje be kompozicijos – nė iš vietos. Tekstilė, kad ir kiek išmėginau dailės rūšių – taikomosios, vaizduojamosios įvairovę – kaip buvo, taip ir liko mylimiausia. Esu prikūrusi tiek gobelenų, kad dabar, bevartydama nuotraukas, kuriose įamžinti tie darbai, stebiuosi: kaip aš galėjau tiek padaryti. O kiek esu primezgusi – vis galvoju, kada spėjau, ar tai apskritai įmanoma? Tiesa, rankoms ilsėtis neleisdavau niekada. Televizorių įsijungiu, prisėdu minutei – rankos dirba. Iš tikrųjų tebesidžiaugiu, kad rankos nepavargsta – būtų baisiai nykus gyvenimas, jei tik į televizoriaus ar kompiuterio ekraną spoksotum. Nors, nesakau, bendrauju su žmonėmis ir virtualioje erdvėje – gyvenimas dabar toks. Bet aš džiaugiuosi, kad vis dėlto sugebėjau įprasminti jį savo darbais.

PORTRETE – GRAŽIAU, NEI GYVENIME

Beje, tekstilininkė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė, nuo 1974-ųjų dalyvaujanti parodose Lietuvoje ir užsienyje, kūrusi kūrinius visuomeninių pastatų interjerams, rengusi personalines parodas, kurios darbų yra įsigiję daug privačių kolekcininkų, netvirtina, kad nerūpėjo niekas daugiau, išskyrus tekstilę. Labai, sako, norėjusi tapyti. Ir tapiusi, ir dabar pribėganti prie molberto, bet tekstilė visuomet buvusi prieinamesnė, kažkokia moteriškesnė. Dabar panorusi akvarelę lieti – sausa technika kurti portretus, ne šiaip kokias abstrakcijas – ir kaip savųjų žodžių patvirtinimą atneša gražuolės atvaizdą.

-Žmonėms patinka, kai juos nupieši truputį gražesnius, nei yra, – šypsosi, ir pasakoja nuo vaikystės buvusi neprasta portretistė: draugė daugybę dešimtmečių saugojo Vieros pieštą portretą, o dėl to, kad tas kažkur besikraustant pasimetė, vis tebebara save už neapdairumą.

Dailininkei susireikšminimas nepažįstamas: labai ilgai net nežinojusi, kad gerai piešia – bendraamžiai prašydavo, jai lengvai sekdavosi, bet kad tai – talentas, nemąstė. Grožėjosi mamos siuvinėtais paveikslais. Apie ypatingą jos tąsyk naudotą techniką neišmanė, bet spalvos buvo tokios sodrios, tokios tapybiškos, kad dabar kaip relikviją saugo įrėminusi keletą iš gimtinės atsivežtų rankdarbių.

PIRKTINIAI „NELIPO“

Gebėjimas apsirengti taip, kad gatvėje praeiviai atsigręžtų, sako, irgi iš vaikystės: gal trylikos pradėjo siūti sau sijonus, rūbelius jaunesniajam broliukui, ir koks  apmaudas, kai, taip stengusis, pamatė, kad kelnės, prie kurių ne vieną dieną prasėdėjo – per mažos. O paskui siuvinių buvo daug – ir vykusių, ir nelabai.

Buvo pastabi: ateina kokia mylima mokytoja į pamoką plėmuotu sijonu, ar siūle prairusia, Vierai dėl jos nesmagu – na kaipgi taip, na kodėl? Juk negražu…

Pati, sako, brangių rūbų niekada neturėjusi. Tiesiog tuos, pačius paprasčiausius, pavykdavo paversti išskirtiniais apdarais.

-Pamėgindavau nusipirkti ir aš kokį šalikėlį, bet „nelipdavo“, ir viskas – geriau pasidarau pati. Ir net užuolaidas buvau pasidariusi iš vilnos. Veltinį labai myliu: ir darau, ir žiūrėti, kaip kitiems jis tinka – gera. Gobelenų, tiesa, nebekuriu – akys nusilpo. Bet visa kita – dar mano valioje.

***

Viera nepraleidžia nė vienos Aukštaitijos krašto dailininkų parodos, rengiamos Dailės galerijos. Šiųmetėje „Quo vadis“ pristatė savo „Žvaigždėtą kelią“.

Sako, kartais galvojanti: koks baisus, pavyzdžiui, gydytojo, darbas. Tik aimanos, tik kenčiantys, sergantys žmonės aplink. O kartą atidžiai skaičiusi darbo skelbimus: reikėjo statybininkų, virėjų, vairuotojų ir nė vieno dailininko…

-Tai ar galėčiau skųstis savo darbu, savo gyvenimu? Visąlaik – tarp jaunų, žingeidžių žmonių ir kūrybos. Būtent kūryba parodė kitokį – gražų – pasaulį, ir leido kitaip save tame pasaulyje pamatyt. Ir nesugadint to grožio –  padaugint.

 

Ingrida Paškauskaitė

 


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: