Viltarė Repšytė

„Kiek pamenu save, tiek visada buvau kažką kurianti – tai kažką rašau, tai kažką paišau… Man patinka kurti, nes kūryba leidžia būti savimi, o popieriaus lapas niekada nenuteis ir nesukritikuos tavo išlietų minčių,“- sakosi Viltarė, kurią globoja mokytoja Izolda Pakalnienė.

Viltarė Repšytė (12 kl.)

Cukrus arbatoj

Aš noriu paskęsti tavo glėby. Ne, ne taip kaip laivai skęsta jūroj ,o taip, kaip cukrus arbatoj. Arbata be cukraus – vis tiek arbata, bet skonis, juk ne tas… Ir nors žiniasklaida skanduoja: cukrus – baltoji mirtis, aš ir vėl, ir vėl deduosi cukrų į arbatą. Noriu būti TAVO cukrus arbatoje. Kraujas venose. Asmeninė legenda. Viskas nieke. Nes net ir niekas begalybėje tampa viskuo. Ir pasistatysiu paminklą iš visko nieke. Bus mano užuovėja nuo piktų akių. Nes aš nesu tas, kuo jie nori būti. Nes aš – tavo cukrus arbatoj.

Mintys

Kas surinks tas šukes, kurias vėjas sniegu po žemę nešioja? Kurios ištirpusios vėl virsta lietum tam, kad lašais trenktųsi į žemę ir vėl kiltų į dangų. Kas surinks mane iš nežinios? Kas pakels  nusvirusią medžio šaką su pūvančiais obuoliais? Supuvusius meta per tvorą. Ir aš sėdžiu už tvoros. Sėdžiu ir laukiu. Laukiu vėjo, kuris šipulius vėl vers snaigėm ir neš mane toli, toli…. Kur niekas neras. Kur niekas nebeieškos. Nes tarp 8 milijardų pamiršti lengva.