Virtuoziškai – ir teptuku, ir pjūklu

„Mūsų miesteliai“ – taip vadinasi naujausia naujamiestiečio dailininko Daliaus Dirsės tapybos darbų paroda, ką tik eksponuota Panevėžio bendruomenių rūmuose, dabar – džiuginanti „Offiseday“ parduotuvės klientų akis ir laukianti kelionės į rajono viešosios bibliotekos erdves, kur galės tilpti visos dvidešimt didžiulių gabaritų drobės.

STOVYKLA – KIEME

Nors visuomenė šį kūrėją daugiau žino kaip garsiųjų „Jaunojo skulptoriaus“ stovyklų iniciatorių, kurio sumanymas, užaugintas kartu su žmona Daiva, jau vasarą suskaičiuos šešioliktąją sukaktį, vis dėlto menininkas ir politikas, dirbantis rajono savivaldybės Taryboje, sako, kad jam miela ne tik medžio skulptūra. Ne mažiau norisi stoti prie molberto ir ant paletės paskleisti aliejinius dažus.

-Nesu portretistas – tai ne mano sritis, – kaip visada atviras Naujamiesčio vidurinėje mokykloje dailę ir technologijas dėstantis menininkas. – Man patinka peizažas ir, kaip bebūtų keista, urbanistinės temos, nors esu gamtos žmogus: ne teoriškai, ne pro langą ją stebiu. Aš gyvenu gamtoje.

Tos pačios gamtos apsuptyje, Daliaus ir Daivos Dirsių viensodyje, kurį šeimininkai kūrė savomis rankomis – nuo miško valymo iki gyvenamojo namo brėžinių ir kitų statinių, kuriuos braižė, o vėliau ir statė pats Dalius, po išlakiomis pušimis dažniausiai ir vyksta „Jaunojo skulptoriaus“ stovykla. Čia kyla ir leidžiasi jos vėliava, čia dūzgia pjūklai, riekdami reikiamo storio ąžuolo riekę, čia, prie laužo, netyla diskusijos, išgirdus kūrybos temą, kurių irgi buvo visokių: nuo „Vaikiškų žaislų“ iki „Skulptūros kalbos“.

VISAME PABALTIJYJE

Nepaisant dažnų sugrįžimų į gimtinę – stovyklos įkūrėjų kiemą – „Jaunasis skulptorius“ apkeliavo gabalą Panevėžio rajono: skobė Krekenavoje, Berčiūnuose, Ramygaloje, tame pačiame Naujamiestyje. Kūrėjų viešnagę mena čionykštes viešąsias erdves puošiančios skulptūros. Daugiausia – mokyklų prieigose, o Ramygaloje – prie pat bažnyčios, kaip tik už šventoriaus beprasidedančiame miesto parke.

Tiesa, jau kelerius metus iš eilės stovykla Lietuvoje nebeišsitenka. Prasidėjusi Naujamiestyje, pasiekia Estiją, sukdamasi namo stabteli Latvijoje ir iki kitų metų atsisveikina vėl Naujamiestyje. Na, o šiemet „Jaunasis skulptorius“ sulaukė kvietimo kurtis Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje.

-Tokia naujiena –  maloni, – sutinka D. Dirsė. – Tai rodo, kad mus pripažįsta, mato, žino, vertina. Tuo labiau, kad spėjo užaugti, kūrybiškai subręsti ir mūsų ugdytiniai. Kadaise vaikai, paaugliai, nedrąsiai pirmą kartą „Jaunajame skulptoriuje“ paėmę kaltą, šiandien jau patys studijuoja menus, bet stovyklos pasistengia nepraleisti. Mums, vadovams, kuriais kasmet tampame su Daiva, tokie talkininkai labai praverčia: naudinga ne tik fizinė pagalba, kai reikia padėti pradedantiesiems, sunkiai įstengiantiems su medžio luitu susidoroti, bet ir naujausios teorinės žinios, nes mūsiškiai ir Vilniaus dailės akademijoje, ir kitose aukštosiose mokyklose mokosi. Kai kurie, net nesitiki, kad laikas toks greitas – jau diplomuoti, ar paskutiniuosiuose kursuose studijuoja.

STIPRYBĖ – IŠ GAMTOS

Tiesa, yra dar viena medžiaga, paklūstanti šio menininko rankoms ir vaizduotei – molis, akmens masė. Kitaip tariant, keramika. Todėl jis kasmet stengiasi surasti laiko ir kolegės ramygalietės Laimos Kiškienės rengiamai „Keramikos dirbtuvių“  stovyklai. O juk ši taip pat prasideda tik mokslo metams pasibaigus, ir tęsiasi iki naujųjų pradžios. Gerai tik, kad galima dirbti atsitraukiant: lipdai, džiovini, degi, vėl lipdai. Vasarą tenka suktis.

Dalius nedaugžodžiauja: gamta jį įkvepia ir sustiprina. Moko atkaklumo ir tikėjimo, galiausiai, paprasto aiškumo: kad, kaip po žiemos atšiaurumo ateina metas sužįsti alyvoms, taip ir gyvenime – po sudėtingesnės kelio atkarpos prasideda sėkmės ruožas.

Ramybė. Tolerancija. Pagarbus požiūris į žmogų – amžių bebaigiantį, ar tik pradedantį metus skaičiuoti – tokias savybes, sako dailininkas, stengėsi perimti iš tėvų šeimos, išsiugdyti, sutvirtinti, įprasminti savuosiuse namuose ir vietoje, kurioje dirba. Juk ne vien dėl profesinės kompetencijos prieš kelerius metus pelnytas Lietuvos Metų mokytojo vardas.

KVIES Į RETORIKOS KLUBĄ

Daugelio trokštamas poilsis – prie televizoriaus, ant sofutės, pajūryje, besivartant nuo šono ant šono, Daliui – beveik siaubo filmas. Jis neįsivaizduoja savęs nieko neveikiančio. Visiems sumanymams, kaip visada, neužtenka laiko nei paroje, nei savaitėje. Darbas, šypsosi, kartais stumia į neviltį, na, tuomet, kai supranti, kad pernelyg plačiai užsimojai, bet jei jo nebūtų, matyt, tik tada pajustų, kokia yra tikroji neviltis – negalėjimas savęs išreikšti.

Gebėjimas kurti aplinką, santykius su žmonėmis, įsiklausyti į juos, išgirsti, vertinti tai, kas pasiekta, svajoti, branginti, saugoti mylimuosius, vadinasi, gražią ir gausią šeimą, kurioje, be judviejų su Daiva, studentas Tadas, abiturientė Julija ir jauniausioji Emilija – štai kiek visko, kas jam svarbiausia, prieš pradedant naują kūrinį, išvardija Dalius.

Beje, o pats naujausias menininko troškimas skamba taip – „Retorikos klubas“. Ne, ne koks nors formalus darinys, bet tikra, jauki kertelė, į kurią susibėgtų bendraminčiai, panorę iš tiesų įvaldyti žodį – tegul po truputį, pamažu atrandant sąvokos, frazės vertę, skambesį ir būdą ją ištarti taip, kad klausantysis išgirstų.

-Gyvenimas parodė, kad to labai reikia. Atrodo, stovi kiekvieną dieną prieš klasę, tenka tarti žodį viešame renginyje, ir kartais nejaukiai pasijunti: pasakei ne taip, kaip norėjai. Kodėl? Nieko nėra neįmanomo – išlavinti kalbos, viešojo kalbėjimo įgūdžius taip pat galima.

Ingrida Paškauskaitė