Asm. nuotr.

Visada laukiame naujų kūrinių: rytą-vakarą, žiemą-vasarą!..

Dabar jau, po Metų iškilmių, pasitikus „Jaunųjų kūrėjų almanachą 2023“, dvyliktasis projekto „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ sezonas teisėtai įsitvirtina. Į vasario tribūną šiandien kopia ir žinomi autoriai, ir debiutuojantys.

Turėjome dar pluoštelį 2023 metų literatės titulą pelniusios Marijos Vaičikonytės iš Panevėžio 5-osios gimnazijos kūrybos. Pamanėme, kad skaitytojams bus įdomu susipažinti ir su daugiau laureatės kūrybos.

„Žemynos“ jaunosios kūrėjos Evita Kriukaitė ir Ainė Šarachovaitė maloniai nuteikė savo „laudacijomis“ mėgstamiausiems literatūriniams herojams. Dar tokių paskyrimų mūsų projekte nebuvo. Tikrai – džiugina kiekviena nauja spalva!..

Apie tai rašo mokytoja Liudmila Putauskienė: „Skatindami mokinius skaityti knygas, pamokose taikome  įvairius literatūros pažinimo modelius. Penktokai mokėsi kurti odes mėgstamiausiam knygos herojui. Smagu, kad  5 klasės mokinės Evita Kriukaitė ir Ainė Šarachovaitė  dalyvavo respublikiniame Odės kūrimo konkurse ir buvo apdovanotos Padėkomis ir prizais. O Evita laimėjo 5-6 klasių kūrėjų  grupėje 3 vietą.“ 

Erikos Čerauskaitės iš Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos emocinis maksimalizmas, susitapatinimas su skausmu, pajautos „arba-arba“… Jos iš tikro įtikina ir jaudina, skaitant jaunos merginos lyrinius atviravimus. Jaunąją kūrėją pastebėjo mokytoja Rita Stonienė.

Kamilę Barakauskytę, kaip smulkaus žanro – miniatiūrų – kūrėją, atrado „Minties“ gimnazijos mokytoja Danguolė Smalinskienė. Jaunoji autorė, labai atsargiai rinkdama žodžius, iš detalių dėlioja savo gyvenimo albumą, kuriame šiuo metu pasibaigia nuotraukos. Bet jų tikrai bus, ir albumas bus kuriamas… Autorė nebaigė rašyti.

Jeigu reiktų išskirti kūrybą, kuri labiausiai šokiravo per visus praėjusius projekto gyvavimo metus, matyt, kad taip atsitiko šįmet.

Du jaunieji kūrėjai, bendraamžiai – Rokas Daugėla iš 5-osios ir Simas Urbonavičius iš Vytauto Mikalausko menų gimnazijų yra skirtingi autoriai, tačiau turi bendrą bruožą – veržlumą ir bekompromisinę saviraišką. Net norisi juos prilyginti aniems „keturvėjininkams“. Patinka-nepatinka, tačiau įdomu bus. Paskaitykite. Tiesa, Roko kūrybos buvo ir sausio mėnesio atlanke. Panorome išspausdinti daugiau.

Malonaus skaitymo paskutinėmis  žiemos dienomis!

Projekto „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ sumanytojai visada laukia naujų kūrinių – rytą-vakarą, žiemą-vasarą!

***

Marija Vaičikonytė (12 kl.)

Asm. nuotr.

Praėjusi šlovės akimirka

Savaitgalis po savaitgalio
Nebetikiu, kad eilėraščiais išgarsėsiu
Na, tiksliau, kad jie poveikio nepadarys
Eiliniai papezėjimai gražesniais žodeliais
Ha, ak, na bet gera…
Gal ir ne rašalas ant popieriaus liejasi
O tik pirštai kruta spaudydami

raideles ant klaviatūros
Vis tiek siela nors trumpam aprimsta
Nesiekia nei geismo,

nei laimės, nei skausmo
Ji tik sukiojasi ir straksi tarp akimirkų
Mintys kaitaliojasi ir

kaip koks gintarėlis
Iš milijono bangų išplaukia

vienut vienutėlis
Taip ir kokią mintį randu
Giliai pasislėpusią smėlyje…
Aišku, kartais vėjas pakyla

ir bangos taip išplauna krantą,

kad kur tik pažvelgsi vien gintarai matyti.
Tik kad  tokie smulkūs,

vis nepavyksta jų apčiuopti

tik kelios mintys
Iš to smėlio ištraukiamos…
Blausu vėl lyg per rūką

ar tai tikra?

Gyvenimas

Kas tai?
Tos akimirkos vis prabėga
Kiekvieną kartą noriu vieno
Tai gaunu ir tai praeina
Ir vėl lieka šitas momentas
Kai lieku viena su savo mintimis
Lyg ir nenorėjau, bet lyg ir reikėjo
Ta keista garsi tyla
Katino murkimo ir mamos pašnekesių
Savo kambaryje lyg atsiskyrus nuskęstu
Savo apmąstymuose ir bandau pasikrauti jėgų,

išsiaiškinti kokia gyvenimo prasmė…
Gyvenimas susideda iš akimirkų…
Bet aš geriausiai įsimenu jausmą
Kai po visos dienos veiklų
Vėl guliu ant savo lovos
Lyg sustabdydama laiką….
….
Prasmė, prasmė, prasmė
Plaka krūtinėje abejonė.
Kodėl darau ką darau?
Nes, nes, nes
Nesugalvoju atsakymo…
Siekiu ko neturiu,
Gal taip atrasiu prasmę?
O Meilė?
Maniau, kad tai mano prasmė
Žinau, kad tam buvau sukurta
O kas dar laukia manęs?
Norėčiau tikėti, kad pasieksiu kažką neįtikėtino, kad pakeisiu kažką pasaulyje.
Bet kol kas…
Kodėl, kodėl, kodėl
Krūtinėje sukasi abejonės.

 

Ar tai tikra?

Tavo veidas…
Aš jo neprisimenu
Prisimenu, bet jis susilieja
Lyg būčiau be akinių
Matau tavo veido išraiškas
Grimasas, bet veido – nematau
Įsimylėjau tave,

ne tavo kūną ir veidą
Pamilau taip, kad kai matau tave

nuotraukose ar vaizdo įrašuose
Galvoju ar tikrai tu taip atrodai?
Vis bandau suvokt, kad tikrai tai tikra
Tai viskas vyksta su manim
Taip, tai aš myliu realų žmogų

ir tam žmogui aš irgi labai rūpiu
Vis galvoju kaip taip atsitiko?
Kaip mes taip suartėjom?
Sakyčiau pradžioje tikrai nebuvo

nei drugelių pilve, nei fėjų galvoje,

nekūriau fantazijų ir nerealių idėjų…
Bet tu pavirtai drugeliu ir fėja,

fantazija, svajone ir idėja.

 

Ainė Šarachovaitė (5 kl.)

Padėka Hariui Poteriui

Tu sukūrei pasaulį, kurio nieks nepažino.

Iš pradžių tu buvai tik našlaitis tetos namuose.

O stebukle, kaip viskas per naktį pasikeitė,

Tu kūrėju tapai knygos puslapiuose.

 

O herojų herojau, kaip tavim didžiavausi,

Kai su profesorium Kvirliu nugalėjai Voldermortą.

O didvyrių didvyri, nužudei baziliską, gyvačių gyvatę, ir išgelbėjai Džinę.

Dėkui tau, kaip svajojau tokį draugą turėti.

 

Bet, deja, tavo vardas išskrido iš taurės ugnies

Ir siaubūnas sugrįžo kerštingas.

Netekai tu krikštatėvio ir teko kariauti,

Bėgt iš Hogvartso , su Roniu ir Hermiona horokrusų ieškoti.

 

Nugalėjai po daugelio metų Voldermortą kerštingą,

Nes norėjai kad pasauly gyventų žmonės laimingi.

Kaip džiaugiuos ir dėkoju knygų pasauliui,

Kad jis moko gyventi teisingai ir saugiai po saule.

 

Evita Kriukaitė (5 kl.)

Asm. nuotr.

Odė knygos kūrėjui Morisui Lesmurui

 

O Morisai Lesmurai, mano gerbiamas knygos herojau,

Kaip tu man patikai,

Kai knygas sėdėdamas skaitei ir rašei.

Mintys liejos lengvai, svajonės skleidės aukštai,

Tu spalvotą pasaulį regėjai.

 

Tu buvai toks smagus žmogeliukas.

Tiko tau skrybėliukas.

Ir lazdelė, kuria pasirėmęs

Įkvėpimo savo gyvenimo knygai sėmeis.

 

Tu buvai toks laimingas,

Nes jauteis reikalingas.

 

Bet staiga netikėtai kilo vėjas žvarbus.

Viską plėšė ir griovė, sudraskė net knygos lapus.

Tu jauteis toks bejėgis – be minčių, be jausmų.

Neišsaugojai  knygos , ji pavirto tik baltu lapu.

 

O Morisai Lesmurai, mano gerbiamas knygos herojau,

Skaudų smūgį patyrei, bet elgeis kaip didvyris.

Keistoje bibliotekoj suradęs namus

Sugebėjai iš naujo pamilti knygas kaip vaikus.

Jas rengei, kalbinai ir slaugei,

Dieną naktį vėl rašei ir rašei.

Savo knygą pabaigti skubėjai,

O aplinkui spalvų vis daugėjo daugėjo…

 

Pasenai, apdainuotą pasaulį palikti reikėjo,

Bet pakilt į padanges tau nebuvo baisu,

Nes žinojai, kas  skaito, patikės STEBUKLU,

Kad jautiesi laimingas,

Kai esi reikalingas…

 

Erika Čerauskaitė (10 kl.)

Asm. nuotr.

„Nors eilėraštukus rašo nuo vaikystės, tik dabar išdrįso juos pavadinti kūryba – menine forma, leidžiančia kalbėti apie paauglio jausminę patirtį. Šešiolikmetė ieško individualaus braižo, išraiškos formos, nes jausmų ir išgyvenimų  laukas labai platus: gotiškasis skausmas, įtūžis ant netobulo pasaulio, kuriame reikia gyventi, ir begalinis ilgesys meilės, gerumo, tikrumo. Stebėdama jaunosios kūrėjos drugelio sparnų skleidimąsi, tikiu, kad gimties skausmą ir pasaulio baimę pakeis troškimas skristi, ieškoti, atrasti pasaulį savyje ir pasaulyje save,“ – jautriai . lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rita Stonienė apibūdina pastebėtos kūrėjos eilėraščius.,

Dalis tavęs

Surasti komforto skausme gali skambėti mazochistiškai,

Bet jeigu gimsti degančiame pastate, tiki, kad visas pasaulis dega…

 

Pripranti prie chaoso, tai –  rutina

Nebijai audros ar ką ji gali suniokoti,

Nebijai viską kartoti,

Pripranti prie skausmo,

Prie besisukančio rato –

Tai – dalis tavęs…

 

Tai nereiškia, kad tu bejausmis:

Bet jeigu gimsti degančiame pastate, nudegimai nebekelia baimės,

Kai aplinkui žarijų pelenai – jautiesi įpratęs prie randų,

Tai – dalis tavęs.

 

Pirmas, antras, trečias kartas –

Neištversi?

Ketvirtas, penktas, šeštas –

Turėjai susiprasti!

 

Tapau atspindys tų, kurių visada bijojau,

Nors desperatiškai kartojau, kad nebūsiu tokia,

Dabar jau vėlu, bet vis vien

Atsiprašau…

Atsiprašau,

Kad ugnis tapo dalis manęs ir turėjai nuo to nudegti.

 

Pyktis

Nejaučiu nieko arba jaučiu viską:

Arba pilka, arba sproginėja fejerverkai nakties danguj;

Arba neturi prasmės, arba per daug dramatiška;

Tai nepakeliama-

Sekina būti per daug ir per mažai

Vienu metu

 

Jausmai, kuriuos jaučiu,- tokie stiprūs,

Nepastovūs, absurdiški –

Įstabu, kaip juos atlaiko vienas kūnas.

Kaip gali kažkas simetriškai paralelinio tobulai netobulo grožio bjaurasties laikyti tiek kančios ir palaimos

Vienu metu

 

Gal neturėčiau klausti kaip, turėčiau klausti kodėl,

Tai – paverčia žmogų žmogumi.

 

Nepaisant visko: meilės, dėkingumo, gerumo,

Dominuojantis jausmas – pyktis,

Įtūžis,

Neviltis,

Tuštuma –

Visi idealūs beviltiškai neidealiai savijautai atpažinti

 

Tai taip skaudu

Ir viskas apie ką galiu galvoti –

Kokia palaiminta esu, nes galėtų būti ir blogiau.

 

Gaisras

 

Stengiuosi neigti galimybę pasiilgt to, ko niekad neturėjau,

Nes juk negali liūdėti dėl to, kas niekada nebuvo tikra

Bet mano siela miršta kiekvienąkart tau nusisukus

Tikriausiai tik nustembu – kaip greit gali žiūrėti į kitą pusę.

 

Prisirišu prie šešėlių, bet bijau tamsos,

Prisirišu prie prisiminimų, bet žinau, kad be jų geriau:

Atšalęs miręs kūnas –  individas, beveik invalidas;

Nušalusios, mirusios mintys – realybės nesuvokimas.

 

Kartais galvoju, ar tave tai skaudina taip pat, kaip skaudina mane…

Bet sugrįžus naktin galvoju, ar tai tikrai svarbu –

Vis vien nesigailiu….

 

Nesigailiu, kad atiduodu tau dalį savęs:

Dalį savęs, kuriai rūpėjai,

Dalį savęs, kuri mylėjo

Tai priežastis, kodėl ta dalis – nebe su manimi.

 

Nenoriu tavęs palikti,

Netikiu, kad tapsi žmogumi, kurio reiks pasiilgti,

Bet gal nuo pat pradžių esame per daug panašūs: kad galėtume sutarti…

Dvi liepsnos neužgesina viena kitos,

Joms susijungus – neišvengiamas gaisras.

 

Kamilė Barakauskytė (12 kl.)    

Asm. nuotr.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Danguolė Smalinskienė:„ Kamilė dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse ir sukūrė keletą miniatiūrų.  Kūrėja kartais nustebina neįprastu žvilgsniu į pasaulį. Jos kūriniai dažnai būna trumpi, bet džiuginantys savo ramiu pasakojimu, susimąstymu. Norėtųsi palinkėti Kamilei ir ateityje rasti laiko įdėmiai stebėti pasaulį ir jame rasti minčių kūrybai.“

Nuotraukų albumas

Nuotraukų albumas – tai įrišti švaraus popieriaus lapai, kuriuose slypi tiek saldžių prisiminimų, džiaugsmo, laimės, liūdesio. Aš augau su  jos nuotraukomis, aš mokiausi iš jos albumo… Nuotraukos pasakoją apie vaikystę, kaip ji krėtė išdaigas, kaip džiaugėsi viskuo, ką turėjo. Nuotraukos man pasakydavo, kokia įspūdinga buvo jos vaikystės akimirka: mačiau bėgančią į šieno kupetą, pinančią gėlių vainiką iš pavasarinių pienių. Kitoje nuotraukoje mačiau su drauge sėdinčią viename suole ir besikalbančią apie išleistuves. O štai šitoje įamžinta suknelių matavimasis ir nerimas dėl paskutiniųjų minučių mokykloje. Žiūrint į albumą, atrodo, kad  daug  naktų  praleista stebint žvaigždėtą dangų…

Dažnai nuotraukų klausdavau vis daugiau ir daugiau, bet puslapių tik mažėjo. Laikas seko, o aš tiek daug dar noriu sužinoti. Puslapių neužtenka viskam suprasti, aš noriu išsiaiškinti kuo daugiau paslapčių, bet puslapių nebėra ir albumą belieka tik užversti.

Lapelio kelionė

Prisėdusi ant suolelio matau visą gyvenimą prieš save…

Tie vasaros lapai primena mane jaunystėje:  žaliuojantys lapeliai, taip stipriai prisikabinę prie šakelės, taip nenori jos paleisti…

Atėjus rudeniui, aš ruduoju ir taip stipriai prie šakelės nebeužsilaikau, tada  atsiranda noras bėgti kuo tolyn… Įsivaizduoju, kaip aukso spalva pasidabinusi bėgu į pasaulį…

Tačiau nebegalėdama bėgti krentu į baltus debesis ir mane ten užmiršta arba kažkas  pasiima kartu su visais kitais. Bet tuo nesibaigia kelionė: ateina Pavasaris ir aš vėl žaliuoju  kaip niekada, ir iš naujo tęsiu savo kelionę  tarsi  mažas pumpurėlis ant medžio šakelės.

Aš gimstu ir spindžiu kaip niekada nespindėjau.

Rokas Daugėla (12 kl.)

Asm. nuotr.

Kosmonautas

Laimingi laiko neskaičiuoja,

Bet momentais gyvena.

Gal nėra taip ir blogai,

Nes ne laikas, o momentai –

Visi jie gyvi

Ir tuo pačiu unikalumu spindi.

Na, o man tai astronominės valandos…

Nieko naujo,

Dėl nieko nebelieju kraujo,

Dieną po dienos stumiu…

Žiūrėk,

Manimi tu patikėk,

Pasaulis nenustojo suktis,

Su kitais žmonėmis burtis.

Aukštybių kosmonaute,

Ką tu apie tai manai?

Bus tų rašybos klaidų,

Nebus nuotykių pabaigų,

Nes gražu

Gyventi momentu…

Nepamiršti daug svajų,

Visų simpatingų žmonių akių.

Kartais tai vadinama menu,

Sielos peizažu.

Geriau bandyti,

Savimi tikėti.

 

Juk tai tik momentai,

Retai – meilės sonetai.

Noriu į tavo rojų, kosmonaute,

Ten, kur tu skrajoji,

Ypatingais momentais klajoji.

Žinau tik viena:

Pas mane ateina pasaulis,

Jis niekad nenustoja suktis,

Juk numirus nebus taip blogai,

Nes patyriau:

gyvenimas gyvenos…

 

***

Mano gyvenimas –

Neaprėpiamas absurdas.

Nieko nėra logiško,

Visur tik vaikiška –

Nuo meilės iki gyvenimo prasmės…

Gal aš tiesiog užaugau.

Daug ką supratau:

Kūnui tai gerai,

O sielai nelabai.

Kūnas auga,

Sielai stogą rauna,

Viską ant trapios širdies sukrauna.

Būti Sizifu,

Visiems žinomu graikų mitu.

Koks jaunas aš tada buvau,

Nostalgijos bangą gavau.

Kas man nutiko?

Žinoma, tik vienas gyvenimas ištiko,

Ak… niekas nebepaklausia,

Koks man dinozauras patinka.

Nors kam čia rašalą aš gadinu.

Visi mes jau subrendę,

Tarsi gyvenimo lygtį išsprendę,

Bet visi – tik dideli vaikai,

Skruzdėlyno vabalai.

Viskas- tik beprotiškas absurdas,

Oksimorono pakirstas kūnas,

Kraujuojančios sielos narcizas.

Juk ir tai nelogiška.

Kiekvieną vakarą vis ta pati daina…

Bet dabar Sizifas esu

Ir akmenį į kalną ridenu…

 

Matematikos dangus

 

X – kvadratu,

Y – kubu,

Mes vėl sėdime kartu

Po matematikos dangum,

Trigonometrijos lietum.

Ak, Y – ne kubu,

O mažiausiai – kvadratu,

Gaunam Pitagoro teoremą –

Matematikos meilės išraišką.

Tave vėl mintyse aš pamečiau,

Per matematiką pamačiau

Dar daugiau uždavinių

Ir gimė daug užnuodytų minčių.

Geometrinė progresija –

Totali degradacijos esencija.

Neaiškios ir nereikalingos skaičių sekos –

Tai tik kvailos sistemos.

Trikampiai, kvadratai,

Trupmenos ir procentai…

Žinau, jog buvo mažos tikimybės,

Nesilaikant logaritminės savybės.

Teigiamą seniai aš begavau,

Vektorių sandaugos nepagavau.

Atsisukau aš į tave,

Tik nepaklausus, beje,

Tu jau man atsakei:

Matematikos išmokyt, deja, negaliu…

 

Imperija

 

Buvusios imperijos,

Jų valdovų galios isterijos,

Nuo didžio Aleksandro

Iki salotiškojo Cezario.

Iš jų viena dar gyva,

Kolumbo atvežta.

Dabar ji nenuverčiama,

Apimanti Ameriką ir Japoniją –

juk tai didžioji tabako imperija.

Nesvarbu, ar kupranugaris suvyriškėjęs,

ar Vinstonas pagrindinis Flintstounų rėmėjas.

Be filtro, be skonio –

Tai jie – šilkiniai laisvės deglai,

karaliaus dydžio smilkalai,

sudeginti praeities šaltiniai,

dabar jie tik vienas kitas šimtiniai.

Pasaulio prarūkyti parlamento pinigai,

o gal tai užsilikę Chesterfieldo magnatai,

atsiskaitantys sidabriniais dukatais,

tai ne Malboro gatvės auksiniais karatais.

Jų vėliava raudona,

Sujungianti šalis kaip mėlyna jūra.

Ten draudžiama rūkyti,

po smėliu nuorūkas užkasti,

visi obuolių galėtų atsikąsti,

o ne rūkalais žemę nuodyti.

Bet tas cigarų malonus prisilietimas,

vėžio pripildytas dūmas.

nors ir kaip romantiška būtų,

ar valios turėsi mesti tą maniją ?

Vis tiek ši imperija pavirsta pelenais,

o žmonės jos vergais…

Jų griuvėsiai aplinkui mus,

bet ateity jų nebebus.

Tu jau supranti,

kai tau pasako:

,,Koks bjaurus kvapas ‘‘.

Nesvarbu, kokias perki,

Vis tiek jau žinai:

Tu tabako imperijos dalis esi…

 

Simas Urbonavičius (12 kl.)

Asm. nuotr.

„Kūrybai pasitelkiu muziką ir poeziją. Kuriu apie tai, kas man artima, paprasta ir tikra. Savo žodžiais siekiu prisibelsti į kiekvieno skaitytojo vidų“.

Prie Nevėžio

miesto žvaigždės blyksi

ir darosi vėlu.

norėjai ko daugiau,

gavai tik viena –

aušrą

už žvaigždžių.

 

gerk už rytojų, į sveikatą

už dieną geresnę!

sekei paskui daug,

paaukojai daugiau,

vakarykštė diena –

nebeišauš.

 

norėjai daugiau,

visada tu nori daugiau,

turi tik skūrą riebią

ir keletą išmuštų dantų –

mieste pas mus

stebuklai įvyksta.

 

bet paukštis nukrito –

jis nebeišskris,

girtuoklis prisėdo –

ir nebepakils.

mieste šiam žvaigždžių

istorijos pina tinklus,

kol upė ramiai dar vingiuos,

miestas, per amžius

blyksės ir blyksės

 

Šviesos tamsios

 

kep aš tau milėčio,

tik ka nebūtum tep prasigėris.

i kep aš tau branginčio,

ka nebūtum šitoks pasilaidel’s.

nors i snegtu, vėjs žvarbs pūstu,

aš ant ranku tau nešiočio,

nors i senvages šviesos tamsios gestu,

rastum kel’ atgal’ pas man’.

tik ka laiks nestoj

i neatroda ka sustos,

prisibyjam vis’ tos meiles

i prisibeldžiam vis pas kažko.

 

Summer is cruel

 

summer is cruel

scorching hot

sweaty road trips

to a sweaty town

my arms have patterns

polka dots orderly fashion

summer is cruel

my arms have patterns

 

slam poetry

but it’s that time of the year

where people wanna slam their heads

against a wall

a wall is a writer’s block

it’s cruel just like summer

we breathe and live on

what we write

now it’s your job to unblock

 

bet kuria kalba prabilčiau

nei viena iš jų nesako

kokia viso šito esmė

peut-être qu’il n’y en a pas

je ne sais quoi

el verano es cruel

tu tambien

čia tai geras žodžių kratinys

galvoj ne ką aiškiau

dangus apniūręs pilkas

galvoj ne ką šviesiau

summer is cruel

but so are you

people speak many languages

except the one I understand

world is ending

my writer’s block too

summer is cruel

it will end too

 

Mūza

 

aš – žydra maža paukštelė

ir brūdnas kuilis tuo pačiu.

aš – jaunimas margas ir naivus,

iš tų, kur kaip-ten-juos-bepavadint

 

rašyt man miela ir skanu,

kai versmės trykšta

ir piranijos dantim aštriais sublizga.

rašyt, kaip sveika, pravartu,

iš žodžių plytų sulipdyt,

užlopyt savo tvarto tuščią skylę.

 

tad nejaugi nebandei

paryčiais ieškot prasmės,

durt akin sau ir įmint savosios mįslių?

 

ką ji sako? argi nebyli?

nenori ji prasivėdint?

trenk per kuprą savo mūzai,

tegul ji laksto, skraido debesim,

tegul tau tvartą baisų kuopia,

suduoda dozę, tik varyt pirmyn.

 

leisk pabūt sau paukštele žydra maža,

brūdną kuilį prisileisk,

rašyk, skraidink save aukštai,

kaip gera būt margam, naiviam.

 


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: