Žodžio laisvinimo istorija II. Laisvėjimo dovanos. Pamokos jomis naudotis
Nepriklausomybės atkūrimas de facto suteikė dar daugiau pasitikėjimo, renkant informaciją mūsų leidiniui „Laisvas žodis“. Mes vis labiau tikėjome, jog turime teisę tai daryti gerais tikslais. Niekada nepamiršiu reportažo, kurį rengėme kartu su Jonu Čergeliu ir fotografu Egidijumi Ivanausku. Jau vien pavadinimas ką sako – „Skrydis virš gegutės lizdo“!
Nelengvas buvo tai darbas. Dėl užgriuvusios neįtikėtinos patirties ir dėl emocinio krūvio. Tačiau būtent jis atlaisvino ir leido elgtis taip, kaip derėjo – be reveransų.
Vieną naktį pavyko globotinių mylimos seselės Anelės dėka patekti į Jotainių internatą, kur, žinojome, dedasi keisti dalykai. Kodėl – naktį? Kad netrukdytų tie, kuriems straipsnis turėjo būti nepatogus.
Pirmasis įspūdis – nykiai apšviestas dvaro pastatas, dideli medžiai, dulkiantis lietutis – buvo itin tikusi uvertiūra į tai, ką išvydome. Čia gyveno pažemintieji ir nuskriaustieji. Dienomis čia dar gyveno ir žeminantys, ir skriaudžiantys. Iš šių dienų tolumos žvelgdamas, neįsivaizduoju, ką veiktų mūsų dienų susireikšminę ir egzaltacija pasižymintys „žmogaus teisių gynėjai“, išvydę tą siaubą.
Mūsų reportažai lėmė tai, kad Jotainių pensionate (dab. Socialinės globos namai) buvo uždarytas karceris neįgaliesiems, nebenaudojamas uždraustas medikamentas aminazini, kuris čia buvo leidžiamas negalią turintiems žmonėms ne kaip vaistas, o taikomas kaip bausmė, nes sukelia didžiulį skausmą. Po mūsų reportažų pasikeitė direktorius į kitą, deja, irgi direktorių…
Ką mes pamatėme, aprašyta dviejuose „Laisvo žodžio“ numeriuose. Čia kalbame apie tai, kaip laisvėjo žodis ir kaip mes patys, tuo naudodamiesi, stiprėjome. Mes jau pradrįsome su kamera įeiti į visuotinį internato darbuotojų susirinkimą, kuriame eilinį kartą turėjo būti nubausti žmonės, ginantys neįgaliuosius, ir viešumu sugriauti klestėjusią savivalę.
***
Po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 dieną žodžio laisvinimasis įgavo neišpasakytą pagreitį. Tokį, kad ne tik laisvėjo, bet ir pasileido. Atsirado bulvarinės spaudos – beveik pornografinis „20 centų“, kriminalinių istorijų versijų laikraštukas „Akistata“, žurnaliukas „Tik vyrams“ ir panašių leidinių. Tačiau tai nebuvo staigmena. Panašias tendencijas galima buvo numatyti. Juk tai, ką draudė sovietmečiu, atrodė, be išlygų gerai. Kas buvo neleidžiama, dabar buvo nevaržoma. Televizijos, ypač naujai atsiradusios komercinės, smagiai sau suko užsieninius filmus iš vaizdo kasečių. Apie įrašų, vertimų kokybę, skonį kalbėti neverta. Beje, vertimai dažniausiai skambėjo rusų kalba. Įgarsintojas buvo kažkoks užsikertančia kalbėsena rėkiantis vyrukas. Dideliais tiražais buvo spausdinamos knygos – nejutusios redaktoriaus, net korektoriaus žvilgsnio. Atrodė, kad net dizainerio. O autorių teisės? Jūs, atrodo, paminėjote kažkokias autorių teises? Kokios jos galėjo būti – juk laisvė ir nepriklausomybė atėjo! O tas sąvokas, žinia, suprantame skirtingai.
***
Po Nepriklausomybės atkūrimo, kaistant ir vidaus, ir išoriniams politiniams, visuomeniniams santykiams, atrodo, susilpnėjo dėmesys kai kurių įstatymų kūrimo darbui, tad kai kurie svarbūs stabiliam gyvenimui projektai buvo priversti trypčioti ir laukė eilės.
Nepastebėtas, kaip reikiant nerevizuotas, Aukščiausiojoje Taryboje „prasliūkino“ Švietimo įstatymo projektas. Po pusmečio buvo priimtas ir pats dokumentas, pradėjęs iki dabar besitęsiantį reformų maratoną ir ministerių eksperimentus švietimo ir mokslo poligone.
Su projektu iš visos Lietuvos kategoriškai nesutiko tik Panevėžio švietimo bendruomenė. Todėl, kad projekto svarstymo metu visi mieste švietimui atstovaujančių institucijų vadovai – Tarybos švietimo komisijos pirmininkas, Švietimo skyriaus vedėjas, Sąjūdžio švietimo komisijos pirmininkas, Sąjūdžio Panevėžio mokytojų tarybos pirmininkas – pasirašė paketą siūlymų teikiamam Švietimo įstatymui. Į juos nebuvo atsižvelgta. O nugirsta replika ministerijos koridoriuje „kokie svarstymai – priims, kokį teikiame“ reiškė, kad demokratija tik žaidžiama, o žmonės yra tik kažkokios simuliacijos dalyviais, patys to nežinodami.
***
„Ekrano“ kultūros rūmuose (dab. Bendruomenių) mokytojų į susitikimą su Švietimo įstatymo projekto autoriais susirinko pilna didžioji salė, turėjusi 660 vietų. Įtikinėti, jog siūlomas projektas yra švietimo pažangos sąlyga, atvyko net du iš keturių įstatymo projekto autorių. Vienas iš jų buvo teisininkas Algimantas Dziegoraitis, o kas buvo ponia su juo, nepamenu. Tik žinau, kad pagrindiniai „reformos“ sumanytojai neatvyko. Vienas iš jų – Aurimas Juozaitis. Po svečių agitacinių kalbų ir tokios pat argumentacijos trūko kantrybė. Teko prieiti prie šoninio mikrofono ir paklausti, kurie įstatymo rengėjai yra dirbę mokykloje.
Džiugu buvo išgirsti, kad mokykloje tebuvo dirbę du. Vienas – pusę metų, kitas – devynerius mėnesius. Abu nematė reikalo susitikti su Panevėžio pedagogais. Auditorija tą įvertino netyliai. Atvykusieji gi neįtikino panevėžiečių, vienok, Švietimo įstatymą AT vasarą priėmė be pataisų.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokyklose vėl pradėta mokyti ne grupėmis. O iki tol jau trejus metus Motinos kalbos buvo mokoma pagarbiai. Taip, kaip užsienio…
Autorius yra Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centro vadovas
Dėkojame Panevėžio kraštotyros muziejui, Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir sąjūdžio muziejui.
Pamatykite naujienas pirmi!
Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!
