Alytaus meras Nerijus Cesiulis: „Būsiu apklaustas prokuratūroje dėl visuomenės bauginimo“

Besibaigiantys metai Alytaus merui Nerijui Cesiuliui išties išskirtiniai: pavasarį 38-erių vyras laimėjo rinkimus, o rudenį, nepabūgęs atsakomybės vadovauti gaisro Alytaus padangų perdirbimo gamykloje gesinimui, tapo visos Lietuvos didvyriu. Tiesa, ne savo noru, juk apie tokią šlovę politikas nesvajojo, tačiau nelaimės akivaizdoje darė tai, ką privalėjo.

„Žiūrėdamas filmuotus gaisro kadrus, skaitydamas socialinių tinklų įrašus galvoju: kaip aš taip galėjau? Bet puikiai suprantu, kad neturėjau kitos išeities – tuo metu niekas neprisiėmė atsakomybės, nesiėmė lyderystės. Nežinau, kiek sau pasitrumpinau gyvenimą, kvėpuodamas degančių padangų užnuodytu oru, tačiau kažkas tai privalėjo imtis organizacinių sprendimų, drąsinti žmones, motyvuoti. Tuo metu ten atsidūriau aš“, – „Lietuvos ryto“ televizijos laidos „Gyvenimas“ kūrėjams prisipažino N. Cesiulis.

Gaisras, kilęs Alytaus padangų perdirbimo gamykloje, vadinamas viena didžiausių ekologinių katastrofų Lietuvos istorijoje. Dešimt dienų trukęs košmaras tapo netikėtu krikštu vos pusmetį miesto savivaldybei vadovavusiam merui. Nors viskas baigėsi gana laimingai, N. Cesiulis sako to, kas prasidėjo spalio 16-osios naktį, ne tik oponentui, bet ir priešui nelinkintis.

„Tikrieji didvyriai – tie vyrai, kurie, nepaisydami didžiulio pavojaus gyvybei, ėjo, gesino, važiavo su sunkiąja technika į patį gaisro epicentrą, kur nuo karščio linko geležinkelio bėgių storumo metalinės sijos, kur šaudė plytos ir armatūra, griuvo stogas ir grindys. Jie galėjo saugiai sėdėti namuose ir viską stebėti žinių reportažuose, tačiau visas dešimt parų stovėjo petys į petį šios katastrofos akivaizdoje. Jie išgelbėjo Alytų“, – įsitikinęs meras, kartu su tais vyrais, buvęs gaisro epicentre iki pat tos akimirkos, kai jis buvo užgesintas.

Deja, ne visi buvo tokie geranoriški. Valstybinės įstaigos, vietoje to, kad padėtų nelaimės akivaizdoje atsidūrusio miesto žmonėms, tarsi tyčia kenkė, siuntė tikrintojus, kuriems labiausiai rūpėjo, kokį maistą paromis gaisravietėje dirbusiems vyrams veža gyventojai. Kiti atvažiavo tik laurų susirinkti, o treti nelaimės vietoje išvis nepasirodė, bet skelbėsi prisidėję prie gaisro gesinimo. Buvo ir tokių aukščiausių valdžios atstovų, kurie, pasirodę vos penktą gaisro dieną, pirmu sakiniu skubėjo ne paklausti, kokios pagalbos reikia, bet apkaltinti merą rengiant viešųjų ryšių akciją. Klausantis iš šalies atrodo, kad vyko prasto skonio satyros veikalo spektaklis. Deja, jis dar nesibaigė iki šiol. Kalbėdamas su laidos „Gyvenimas“ filmavimo grupe meras prisipažino esąs kviečiamas į prokuratūrą pasiaiškinti dėl, kaip jam buvo pasakyta, visuomenės bauginimo. Taip kabinetuose su gaisru „kovoję“ biurokratai įvardijo Nerijaus nuopelnus gesinant antrą pagal dydį gaisrą nepriklausomos Lietuvos istorijoje.