Antradienį Panevėžyje – geriausia 2015 metų aktorė Agnė Šataitė

Valstybinis Vilniaus mažasis teatras 2016 m. sausio 19 d. 18 val. Juozo Miltinio dramos teatre pristato  režisierės Gabrielės Tuminaitės spektaklį „Dėdės ir dėdienės“. Pagal Juozo Tumo -Vaižganto apysaką pastatytas spektaklis vertas tikro literatūros ir teatro gurmano dėmesio. Pagrindinį vaidmenį spektaklyje vaidina aktorė Agnė Šataitė, kuri 2015 m. pelnė Auksinį scenos kryžių ir tapo geriausia metų aktore.

„Dėdės ir dėdienės” yra vienas mėgiamiausių, perkamiausių, laukiamiausių spektaklių, o tai ženklas, kad žmonės išsiilgę lietuviškos literatūros.  „Mes turim daug literatūros lobių. Reikėtų dažniau jų ieškoti ir pabandyti atverti tą lietuvių literatūros klasiką. Manau, dabar yra tas laikas, kai reikėtų labiau atsigręžti į tai, ką mes turime“, – sako pagrindinį vaidmenį spektaklyje atliekanti Agnė Šataitė.

Valstybinis Vilniaus mažasis teatras  neseniai šį spektaklį rodė Gruzijoje. Tai  buvo istorinės   gastrolės – pirmosios į Gruziją per visus teatro gyvavimo 25 – erius  metus. Tbilisyje vyko tarptautinis teatrų festivalis GIFT, kuriame buvo pakviestos trupės iš  Italijos, Vokietijos, Šiaurės Afrikos, Rusijos, Gruzijos. Gruzijos publika, žiūrėjusi spektaklį  „Dėdės ir dėdienės“,  dėkojo už lengvą, krištolinę meilės istoriją, už lietuviškąją „Romeo ir Džiuljetą“, kurią galima suprasti ir nesuprantant kalbos. „Po spektaklio viena žiūrovė negalėjo sulaikyt ašarų. Atėjo pas aktorius į grimerinę labai susijaudinusi, ašaros riedėjo ir spektakliui pasibaigus. Manau tai didžiausias komplimentas mums, aktoriams“ , – pasakoja A.Šataitė.

Literatūrologas, rašytojas, humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentas R.Tamošaitis apie šį spektaklį rašė portale lrytas.lt: „Kažkas vis dėlto šiame spektaklyje įvyko, sąmonėje išlieka šviesus įspūdis, net savotiška katarsio patirtis. Galvodamas apie šias estetinio išgyvenimo akimirkas pirmiausia prisimenu puikią kai kurių aktorių vaidybą. Manau, veiksmo gyvoji ašis ir jos pagrindas yra Mindaugo Capo kuriamas Rapolas Geišė. Jis ima gyventi visu tikrumu, komiškoji personažo stilizacija nepaneigia jame slypinčios „tamsiosios jėgos“,

info@teatriukas.lt kuri ir žavi, ir baugina. Nepaprastai gyvybinga Agnės Šataitės Severija: gaivališkas energijos proveržis derinamas su primityviojo žmogaus naivumu, kažkoks grubus ir nestilizuotas grožis išreiškiamas dinamiška scenine kūno kalba, siautulingais dvasios proveržiais. Iš pradžių buvusi statiška iliustratyvi figūra, Severija po truputį atgyja, įsisiautėja ir nė vieno nepalieka abejingo. Ji visiškai atitinka Vaižganto vitališkojo žmogaus formulę ir yra spektaklio žvaigždė.“

Dėdės ir dėdienės, – anot Juozo Tumo -Vaižganto,  reiškia ne tiek giminystės ryšį, kiek socialinį santykį tarp ūkį paveldėjusių šeimininkų ir čia pasilikusių dirbti ir vargti „dėdžių“, kurių padėtis yra kažkas mišraus tarp tarno, samdinio ir šeimos nario, bet sunkesnė už samdinio, nes dirbama be atlyginimo, dažniausiai tik už „pavalgymą ir menką drabužį“. Pagal apysaką sukurtoje režisierės Gabrielės Tuminaitės inscenizacijoje vaizduojami būtent tokie „dėdės“ ir tokios „dėdienės“: Mykoliukas – aktorius Vainius Sodeika, Severiutė – aktorė Agnė Šataitė ir Rapolas – aktorius Mindaugas Capas. Meistriška rašytojo ranka sukurti personažai, nors ir įstatyti į grubias baudžiavinio kaimo aplinkybes, sugeba labai giliai jausti, stebėti ir suvokti save, patirti aukščiausias būties akimirkas.

Nuotraukoje iš Panevėžio kilusi aktorė Agnė Šataitė yra sakiusi, jog „teatro nuodų“ ji paragavusi dar mokykloje, o didžiausią įtaką jai kadais padarė  teatro mokytojas, aktorius Julius Tamošiūnas ir literatūros mokytoja Roma Matusevičiūtė.