Aistė Padimanskaitė

„Aistė bando įvairius žanrus: lopšinę, eilėraštį, sonetą, dainą. Jos kūriniuose dominuoja laikinumo įspūdis, jauno žmogaus kelio ieškojimas,  meilė, skausmas, žmonių santykiai“.  

Aistė Padimanskaitė

O mano mielas drauge

O mano mielas drauge,
Kuris slepiesi tyloje,
Net abejoju, ar kvėpuoji,
Bijau ir pripažint, kad jau nebe…
O mano mielas drauge,
Palūžusia dvasia,
Atsiliepk, jei tu dar čia.

Nebėra piemens

Nebėra piemens,
Kuris ganytų juodas avis
Po baltąsias lankas.
Jos tik guli sau padrikos
Vėtytos…
Mėtytos…
Visai be prasmės.
Rymo…
Veltui vilną šukuoja.
Beviltiškai tikis,
Kad kas nors
Jas prisimins.
Ir savom akim
Dar nors kartą
Jas paganys.

***

Klausyk, ką šnabžda

Pasiklydusios sielos.

Girdėk, ko moko

Dar nepasakytas žodis.

Garsiai ištark

Nekrutindamas lūpų

Tai, kas tiesa be garso.

***

Jausmų audra,

Lyg mėlynos bangos,

Daužančios uolas,

Skalauja aiškų protą.

Širdis muša būgnais,

Kai beldžiasi meilė,

O durys nenorom,

Girgždėdamos verias.

Ant nugaros

Prasikala sparnai,

Ir tu įkvėptas meilės

Leidiesi Paukščių taku…