Svarbiausia pareiga – mokytojavimas

Gabrielė Petkevičaitė- Bitė gyveno sudėtingu XIX a. pabaigos- XX a. pirmų trijų dešimtmečių laikotarpiu. Tai buvo didelių permainų laikas: spaudos draudimas, Lietuvos valstybės atkūrimo ir jos visuomenės stiprinimo metai. G. Petkevičaitė- Bitė buvo demokratinių pažiūrų rašytoja, aktyvi visuomenininkė, bet pirmiausia ji buvo garbi pedagogė.Savo pedagoginėje veikoje ji vadovavosi pozityvizmo filosofijos krypties iškeltu altruizmu ir filantropija. Pirmasis jos biografas Juozas Tumas- Vaižgantas 1926 m. pažymėjo, kad tikroji jos profesija yra mokytojavimas.Vincas Mykolaitis- Putinas teigė, kad jos – auklėtojos ir žmonių užtarėjos – darbai kultūriniame Lietuvos gyvenime turi didesnės rekšmės, negu jos literatūriiai kūriniai.

Pagrindiniu didaktiniu principu ji laikė – svarbiausia pažinti vaiką ir atsižvelgti į kiekvieno mokinio individualias ypatybes, jog mokinio prigimtį atitinka tik mokymas, auklėjimas ir lavinimas gimtąja kalba. Pabrėždama aplinkos įtaką, ji teigė, kad ugdant asmenybę lemiamas vaidmuo tenka auklėjimui. Pedagogė kėlė mintį, kad kultūra turi ugdyti žmogų savo tautai, visuomenei ir žmonijai. Išugdžius kiekvieno individo kultūrą, suklestės visuomenė. Tai buvo svarbiausia ne tik Lietuvos mokyklai skelbiama idėja. Turėta sava mokyklos koncepcija: visuotinis mokymas, pasaulietinė mokykla, asmenybės ugdymas, mokymo vaizdumo reišmė, mokymo siejimas su gyvenimu ir darbu, kūrybiškumo ugdymas, dorinis auklėjimas, pareigos žmonėms ir gimtajai žemei, pagarbos kitoms tautoms, gyvenančioms Lietuvoje ir svetur skatinimas. Žmogus, kaip asmenybė, turi pasižymėti didele dora, labai stipriu charakteriu, visas savo jėgas skirti tautinei kultūrai ir tautos gerovei. Tvirtindama, kad žmogaus psichiką lemia gyvenimo aplinkybės, G. Petkevičaitė- Bitė, šalia šeimos, išskyrė mokyklos vaidmenį asmenybės ugdyme bei socializacijoje.

Pačiomis efektyviausiomis priemonėmis auklėjant asmenybę jis nurodė tvirto charakterio ir kūrybinių sugebėjimų ugdymą. Pedagogės nuomone, svarbiausia žmogaus charakterio dalis- valia.Tik valingas žmogus galįs gerai mokytis, atlikti savo asmenines ir visuomenines pareigas, būti doras bei santūrus.Tai primena pedagogės mėgiamo filosofo Imanuelio Kanto mokymą apie valią, sąlygojančią žmogaus elgesį.

Svarbiu veiksniu, lemiančiu mokytojo ir mokinių tarpusavio santykius, laikė mokytojo asmenybės pavyzdį. Kaip šviesų gyvenimo kelrodį prisiminė pedagogė ano meto kultūros vekėją, savo mokytoją Lauryną Ivinskį. Mokytojauti pradėjo būdama 18 metų. Pirmojo pasaulinio karo metais net savo mokyklą buvo įsteigusi Puziniškyje. Vėliau mokytojavo Joniškėlyje, dėstė suaugusiųjų kursuose. Ilgą laiką buvo Panevėžio vyrų gimnazijos mokytoja, gimnazijos inspektore. Mokytojos pareigas ėjo labai rūpestingai, jausdama didžiulė atsakomybę už jaunuolio mokymą ir jo tinkamą auklėjimą. Buvę mokiniai prisimena jos akių šviesą,veido išraišką, rankas ir jų judesius. Mokytoja buvo kuprota, savotiškai apsirengusi, bet beveik visi asmenys jos fizinę negalią prisimena mažiausiai. Pedagogė ugdė gimnazistų jausmus, žadino mintį, kėlė kuklumo ir doros pavyzdžius, aiškino, kas yra tikras moters grožis. Ji mokė mokines nespręsti apie žmogų iš išvaizdos. Net savo pavyzdį rodė. Sakydavo, kad ji invalidė, bet tai netrukdė atlikti tam tikrus darbus, savo pareigas. Pedagogė ir rašytoja mokė, kad moters gyvenimas neturi apsiriboti tik šeima, kad svarbi yra jos veikla žmonių labui.

Juozas Brazauskas, istorikas, nusipelnęs panevėžietis mokslo srityje, G.Petkevi2ait4s- Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureatas ( 2013)