Janina Survilaitė „ATMINTIS ANAPUSYBĖN IŠKELIAVUSIEMS“

Janina Survilaitė

(Atsiliepimai apie Istoriko publicisto Juozo Brazausko knygą „Mano kelias“, 2018)

2018 metais išleista istoriko publicisto Juozo Brazausko knyga „Mano kelias“(208psl.)- patvirtina, kaip 18-19 amžiaus lietuvių tautos klasikai sėkmingai gali peržengti  21-jo moderniosios/postmoderniosios  lietuviškos kūrybinės erdvės ribas… Dar daugiau: ant jų pečių tebesilaiko sveikasis mūsų tautinės literatūros pradas.

Juozo Brazausko biografinių apybraižų knyga skirta prisiminti iškilias lietuvių kultūros asmenybes: kunigą ir poetą Antaną Strazdą, rašytoją Joną Biliūną, kunigą filosofą, literatūros kritiką Aleksandrą Dambrauską (Adomą Jakštą), poetą modernistą Kazį Binkį. Knygoje nuosekliai atspindimi jų gyvenimo ir veiklos faktai, pabaigoje pridedant puokštę daugeliui jau pamirštų vardų: J. Petrėno, S. Šemerio, J. Tysliavos, A. Žlabio- Žengės ir kitų, visas jėgas atidavusių lietuvių tautos kultūriniam  iškilimui ir išlikimui.

Biografinių asmenybių aprašymo tekstas alsuoja prisikėlimu, istoriniu teisingumu ir tikslumu. Naujasis Lietuvių tautos atgimimas po 100 metų atveria duris į anapusybę iškeliausių tautos pranašų nuopelnus, subtiliai susisiekia su jų  nemirštamu kūrybiniu sąskambiu tautos tradicijų gelmėse arba, jei norite, net šių dienų naujai atgimusios Tėvynės kūrėjų  pasiekimais ar skauduliais…

Autorius parodo, kad tuos, anapusybėn išėjusius, mylėti, gerbti ir iš jų  mokytis yra už ką ir niekada nevėlu… Net ateities  tėkmėje jie bus mėgiami ir vertinami: tad pasilikime jų šviesos apšviesti, jų vidinio grožio, doros ir tikėjimo palaiminti.

Autoriaus atsakomybė vaizduoti tautos auksinį literatūrinį palikimą, rodo  kruopštus atsidavimas garbingai istoriko profesijai, o jo  pasirengimo  šiam dideliam darbui pamokos pateikiamos ilgame panaudotos literatūros sąraše. Istorikui galima pavydėti patriotinio švarumo renkant žinias iš įvairių istorinių šaltinių ir siekiant, kad aprašomųjų asmenybių paveikslai pasipildytų naujomis, dar niekur neskelbtomis žiniomis, naujai  sušvistų  pilko praėjusio šimtmečio danguje išskirtinės vaivorykštės  spalvomis…

Antanas Strazdas kunigas ir poetas, baudžiauninkų sūnus  – viena šviesiausių ir spalvingiausių asmenybių lietuvių literatūros bei kultūros istorijoje. Jo gyvenimas buvo tarp realybės ir legendos, jis tas, kuriam dėl neteisybės visada skaudėjo širdį, kurio gyvenimo tikslas – išsaugoti gyvą tikėjimą, gerumą, meilę ir teisybę tapo lyg priesaika Tautai.  Pasakodamas apie Strazdo mokslus, kurie visada buvo humanitarinio ir filologinio profilio, autorius akcentuoja kunigo polinkius gerai mokėti kalbas: lietuvių, lotynų, lenkų, prancūzų, vokiečių, nes jos buvo būtinos formuojantis jo asmenybei to meto visuomeninio pobūdžio įvykiuose.  Strazdo pasaulėjauta išryškėja jo kūryboje, visada besilaikančioje „ prie liaudies kalbos būdo“…

Rašytojo Jono Biliūno gyvenimas buvo trumpas ir dramatiškas.   Pirmosios pamokos slaptoje daraktorinėje mokykloje Jonuką apsaugojo nuo svetimos valdžios mokyklos diegiamos kultūros. Atsisakęs būti kunigu, besimokydamas Liepojos gimnazijoje pradėjo rašyti trumpas  apysakaites ir vaizdelius. Pasirinkęs medicinos daktaro studijas  Tartu universitete tikėjosi padėti neturtingiems, o  savo studentiškuose eilėraščiuose išliejo graudulį dėl Tėvynės Lietuvos vargų…

Aleksandras Dambrauskas slapyvardį Jakštas paveldėjo iš tėvo gimtinės upelio pavadinimo, augo religingoje pamaldžioje  šeimoje, apsuptas dėdžių kunigų, tačiau įsigyti dvasininko profesijos  neskubėjo. Reikia pažymėti, kad istorikas  Brazauskas tyrinėdamas  Adomo Jakšto gyvenimo ir kūrybos vingius visų pirma, atkreipė dėmesį į Jakšto atsidėj imą katalikybės stiprinimui bei atgimstančios tautinės kultūros pamatų formavimui ir nusipelnė būti minimas šalia Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos. Jakšto atsidavimas katalikiškos spaudos darbui po  Spaudos grąžinimo istoriko Brazausko  rašytoje Jakšto biografinėje apybraižoje ypač ryškiai atspindimas ir  pagirtinas.

„Tikras mokslas visada veda vienybėn, meilėn ir santaikon ir su Dievu, ir su žmonėmis…“ –  šį Jakšto pamoksle pasakytą moto autorius palydi  motyvuotais faktais aprašydamas Jakšto susižavėjimą   lietuvio filosofo S. Šalkausko teologijos ir filosofijos vienybės teorija bei Peterburgo universitete Jakštui dėsčiusio Vladimiro Solovjovo pilnutine žinojimo koncepcija. Solovjovas Jakštą patraukė savo aukštu idealizmu, skaisčia tiesos meile, asmens kilnumu. Leisiu sau įsiterpti, kad, kai V. Mykolaitis Putinas 1922-07-22 d. Fribūro (Šveicarija) universitete apgynė savo daktarinę disertaciją: “ Vladimiro Solovjovo estetika“, ją aukštai įvertindamas universiteto rektorius pasidžiaugė, kad dėka lietuvio studento parašytos disertacijos Fribūro akademinei bendruomenei nušvito laimė, pažinti ir įvertinti tokį genialų rytų filosofą apie kurį Vakarų Europoje buvo nedaug žinota…

Jakšto redaguojamo ir leidžiamo žurnalo „Draugija“  puslapiuose buvo ypač gausu recenzijų ir kritikos straipsnių, kuriuose aptariamos visos naujos knygos ir laikraščiai. Adomas Jakštas nemėgo teorinio filosofavimo, jei jis nesiejamas su pasaulėžiūra. Jo kritikos straipsniai ir recenzijos atspindi jo gražią ir didingą pasaulio koncepciją: pirma-  rodyti kūrybos žymes šviečiant  ir keliant krašto kultūrą ir dorą; antra -racionalus estetinių vertybių branginimas. Pagal Jakštą tie kūriniai yra tikrai reikšmingi ir dideli, savyje sukaupię to ar kito tautos istorinio momento charakterį bei pilnatvę. Jakštas bene dvidešimt metų buvo monopolizavęs literatūros kritiką ir gerai įvertintas V. Mykolaičio Putino, B. Sruogos, M Biržiškos… Jakšto  tautinio pašaukimo idėjos susilaukė atgarsio pokario Lietuvoje. Būtų gražu, kad jos iš naujo suskambėtų dabartiniame atgimusios Lietuvos literatūriniame gyvenime, kad neliktų lėkštų pseudokritikų, primityviai įvertinančių kūrinius jų net neskaičius!…

Silpnoji Jakšto pusė atsidengdavo tada, kai jis pakildavo į kovą su visokiais modernistais. Šioje vietoje aš ir pereisiu prie kito pareigingai Brazausko paanalizuoto lietuvių literatūros klasiko

Kazio Binkio  ir  jo veiklos entuziastingai verčiant naujas lietuvių literatūros pradalges „Keturių vėjų“ veikloje, o  Jakštas kartu su Tumu-Vaižgantu vadino pamišėliu, o jo(Binkio J.S.) darbą kliedėjimu ir  su nemažesniu entuziazmu kritikavo.

Atvirkščiai, A. J. Greimas po K. Binkio mirties pastebėjo: “atūžė ir praūžė Keturi vėjai, o vis dėlto po jų ir šviesiau, ir švariau pasidarė lietuviškoj padangėj; pareikalavo mat Binkis: „Pasislinkit į pakraščius, debesys, kad matyčiau sugrįžtančią saulę.“

Labai įdomu „tą grįžtančią saulę“  buvo pajusti 1998 metais, kai     Šveicarijos lietuvių bendruomenės organizuotoje konferencijoje buvo aptarta lietuvių literatų bičiulio Berno universiteto profesoriaus dr. J. Locherio  šveicaro studento Christopho Zürcherio doktorinio darbo knyga „Lietuvių avangardo pavasaris“ ( lietuviškai ją išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998m. Parėmė ŠL Bendruomenė ir šveicariška ProBaltikum parlamentinė organizacija).

Binkio kūrėjų karta buvo atėjusi iš kitos epochos, savaip tarnaujančių savo literatūrinei mūzai, savaip ieškančių meno tiesų, būdo ir stiliaus. Nugriaudėjus pirmojo pasaulinio karo  griaustiniams K. Binkis skelbė: „…supurvintas  mūsų jaunosios kultūros  augmuo vėl tiesias ir leidžia naujų gyvybe trykštančių šakų…“ Tuo laiku Lietuvos valstybė ėmė reikštis, kaip naujas Europos valstybinių šeimų narys. Pasipylė avangardistinių knygelių vainkas…

Kiek pagyvenęs triukšminguose Berlyno ir Leipcigo miestuose Binkis kaupė vakarietišką futuristinę/avangardistinę patirtį, trokšdamas suburti ir išauklėti pajėgią ir kūrybingą Lietuvai literatūros darbininkų pamainą. Nors apie pačio Binkio modernią poeziją Lietuvos spaudoje buvo nedaug diskutuojama, literatūrinė tautos jaunuomenė greitai pajuto futuristų naujumo žavesį ir jėgą. Avangardinio futurizmo banga ritosi vis toliau perkirsdama Lietuvos sienas ir laiką.

1998 metų konferencijoje Berne buvo labai įdomu organizuoti ir dalyvauti diskusijose aptariant  trečiafrotininkų  įnašą mūsų literatūros puslapiuose,  paliudijantį, kaip persirito visas šalies sienas jauno šveicaro  Christopho Zürcherio disertacinio darbo įdirbis minėtoje knygoje…

Pratarmėje „Pavasaris iš vokiškų ir lietuviškų raidžių“ prof. dr. Viktorija Daujotytė  įrašė: „ Kelia nuostabą, kad kitos tautos žmogus gali būti toks dėmesingas lietuvių kultūros tradicijai, gamtiškajai jos linijai, kalbai. Vyksta kalbų ir kultūrų dialogas, toks būtinas mūsų dabartiniam pasauliui.“(p. 8)

Istoriko Juozo Brazausko knyga „Mano kelias“ – dovana Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, skirta  jaunimui ir visiems besidomintiems Lietuvos kultūros istorija  tikrai pasirodė pačiu laiku, yra vertinga, reikšminga ir įdomi.