Daugiau nei maistas: kodėl duona lietuviams tokia svarbi ir kaip ji valgoma šiandien?

Duona lietuvių kultūroje ir kulinarinėje tradicijoje užima bene svarbiausią vaidmenį, o daugelis šalies gyventojų ir šiandien be šio produkto neįsivaizduoja savo kasdienės mitybos. Vasario 5-ąją minint Šv. Agotos, arba Duonos dieną, verta prisiminti duonos valgymo tradicijas ir jų reikšmę mūsų protėviams, o kartu apžvelgti šiuolaikines duonos valgymo tendencijas Lietuvoje ir pasaulyje. Lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ atstovai pastebi, kad iki šių dienų išliekančią duonos svarbą geriausiai atspindi stabilios duonos gaminių pozicijos populiariausių produktų viršūnėje.

Renkasi tiek tradicinę lietuvišką duoną, tiek naujus skonius

Duona nuo seno užėmė svarbią vietą lietuvių gyvenime – ji simbolizavo namų darną ir šeimos vienybę, o iki XX a. vidurio Lietuvos kaime buvo pagrindinis valgis. Nors šiandien duonos vaidmuo lietuvių namuose tapo praktiškesnis, ji išlieka neatsiejama mitybos dalimi. Pasak „Maximos“ Komunikacijos ir įvaizdžio departamento vadovės Ernestos Dapkienės, daugelis gyventojų duonos gaminių skyriaus parduotuvėse neaplenkia, o šalia tradicinių lietuviškų skonių ieško ir naujovių. Per mėnesį pirkėjai vidutiniškai įsigyja 1600-1800 tonų duonos.

„Duona lietuviams yra išskirtinės svarbos produktas, kurio vartojimo tradicijos yra giliai įsirėžusios mūsų tautinėje ir kultūrinėje savimonėje. Matyt, todėl duonos pardavimai išlieka stabilūs visus metus ir yra mažai paveikūs sezoniškumui. Visgi, pirkėjų Lietuvoje nepavadinsi konservatyviais. Rinkdamiesi duoną jie noriai išbando naujoves – skirtingų grūdų ir sėklų duoną, jos gaminius su daržovėmis ar vaisiais. Taip pat šiandien ryški sveikesnių pasirinkimų tendencija – gyventojai vis dažniau pirmenybę teikia pilno grūdo gaminiams, renkasi speltos miltų duoną, kepinius be glitimo, taip pat šviežią mūsų meistrų iškeptą duoną“, – sako E. Dapkienė.

Prekybos tinklo atstovė taip pat pastebi, kad šalies vartotojai yra atviri ir kitų tautų duonos kepimo bei valgymo tradicijoms. Lietuvoje jau įprasta savo kasdienį ar šventinį racioną paįvairinti itališka čiabata, prancūziška bagete, Artimųjų Rytų pita ar lavašu.

Iš naujo atranda kepintą duoną

„Maximos“ Maisto gamybos departamento vadovė Brigita Baratinskaitė pastebi, kad duona svarbų vaidmenį vaidina ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje pasaulio kultūrų. Tiesa, kiekvienoje jų duonos suvokimas gali gerokai skirtis.

„Pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje duona laikomi iš kukurūzų kepami paplotėliai – tokie kaip Salvadoro kulinarinis paveldas pupusa ar meksikietiška tortilija. Etiopijoje ir kai kuriose kitose Afrikos valstybėse valgoma iš tefo grūdų kepama duona injera. Injeros paplotėliai šiose šalyse atstoja ir stalo įrankius – atsiplėšus gabalėlį tokios duonos patogu semti skystą ar birų maistą. Tuo metu Irane tradicinė kvietinių miltų sangak duona kepama ant įkaitintų akmenų, todėl jos skiriamuoju bruožu yra ant paplotėlių susidarančios pūslelės“, – teigia B. Baratinskaitė.

Pasak jos, lietuviai taip pat jau pamėgo daugiausiai Vakaruose paplitusį įprotį duoną skrudinti. Tai lėmė didelį šviesios sumuštiniams ir skrudinimui skirtos duonos populiarumą. Tokia duona įsitaisiusi pačioje perkamiausių duonos gaminių sąrašo viršūnėje.

„Įdomu tai, kad savotišką sugrįžimą išgyvena kepinta, kaip užkandis valgoma, duona. Šiemet sausį tokios duonos pardavimai, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu pernai, buvo net penktadaliu didesni, o populiariausios keptos duonos su sūriu ir majonezu nupirkta net 53 proc. daugiau. Kepintos duonos pardavimai augo ir praėjusiais metais“, – sako B. Baratinskaitė.

Beje, duonos kepinimas, nors labiausiai išpopuliarėjo sovietmečiu, nėra išskirtinai modernus reiškinys. Lietuviai tai darė jau prieš keletą šimtmečių. Yra žinoma, kad XVII a. kepintos duonos skrebučius kaip užkandį lietuviai dėdavo į alų, o vėlesniais amžiais naudodavo kai kurių sriubų receptuose.

Džiūti pradėjusią duoną galima išgelbėti, pelijančios – nebe

B.Baratinskaitė pažymi, kad duonos kepinimas ir skrudinimas gali būti vienas iš būdų panaudoti senti pradėjusią ar pastovėjusią duoną. Tai leidžia išvengti maisto – dargi lietuviams tradiciškai tokio svarbaus – švaistymo.

„Padžiūvusios duonos tikrai nereikėtų skubėti išmesti. Ją galima panaudoti skrudinimui, kepimui keptuvėje ar orkaitėje. Prieš tai duoną patartina apšlakstyti geresnės kokybės aliejumi. Susmulkinti kubeliais ir orkaitėje apkepti duonos ar batono gabaliukai gali tapti puikiais skrebučiais salotoms ar trintoms sriuboms. Tuo metu iš gerokai padžiūvusios duonos galima pasigaminti naminių džiūvėsėlių kepamos mėsos ar daržovių apibarstymui. Tam padžiūvusią duoną ar batoną tereikia susmulkinti trintuvu ir laikyti sausoje vietoje“, – pataria B. Baratinskaitė.

Tiesa, kulinarijos žinovė akcentuoja, kad jokiu būdu nereikėtų valgyti ar mėginti išsaugoti pelyti pradėjusios duonos. Net jei pelėsis apima tik nedidelį duonos paviršiaus plotą, jo išskiriamos kenksmingos medžiagos gali būti užteršusios visą gaminį. Todėl duoną ir jos gaminius reikėtų laikyti sausoje vietoje ir stengtis suvalgyti iki vartojimo termino pabaigos. Pelyti pradėjusią duoną reikėtų išmesti.