Investicija į tautos ateitį, o ne į grindinį

Koronosviruso epidemija privertė susimąstyti : į ką būtina investuoti gautas investicijas: statybas:  kelius, pastatus, aikštes ar į kultūrą ir ypač švietimą. Tragiški valstybinės brandos egzaminai, ypač matematikos ir informacinių technlogijų sako, kad būtina investicija į tautos ateitį. Bet ar tautos ateitis politikams yra prioritetas šiandien? Pažiūrėkime, kas dedasi miestuose ir miesteliuose. Visur graunama, rausiama, nors galima būtų pakentėti, o  imtis  švietimo ir kultūros pertvarkos.

Kalbėsiu apie švietimą, kuri gerai išmanau, nes buvau pakviestas kurti tautinės mokyklos ugdymo turinį. Vėliau nuo šios koncepcijos atšokta, kaip nuo karštos bulvės, o tautinės mokyklos kūrėjai tapo nepageidaujami.

Mokykla tapo kosmopolitine. Matome ir tokios  mokyklos ugdymo  rezultatus. Košmaras yra, kai net trečdalis mokinių neišlaiko matematikos brandos egzamino.Tai atsitiko, kai mokinams buvo leista pasirinti šį egzaminą, gerai nepasiruošus. Mat viliojo valstybės finansuotos aukštosios mokyklos studijos. Bet ar valstybei reikia tokio žemo lygio būsimieji studentai?  Turėtų būti tam tikras pasiekimų lygis, leidžianti laikyti brandos egzaminus.

Keliu klausimą: ar reikia valstybei tiek daug aukštojo mokslo siekiančių studentų? Šveicarijoje tik trečdalis ar net mažesnis skaičius mokinių baigusių vidurines mokyklas, renkasi aukštąsias mokyklas. Ten profesinis pasirengimas yra prestižo ir gero pragyvenimo pagrindas. Ten mokyklos yra gražiausi ir gerai įrengti pastatai lavintis jaunimui. Matyt mums dar toli iki Šveicarijos.

 Lietuvoje mokyklų ugdymo turinys yra beviltiškai pasenęs. Vertinimas pirmiausia kompetencijų, o ne žinių atvedė į aklavietę. Žinios turi būti kompetencijų ugdymo pagrindas. O mokiniams suteikiamos žinios turi būti gerai apgalvotos, kokios reikalingos dabartinei visuomenei ir jos jaunajai kartai. Tai, kad mokiniai geriau moka užsienio kalbas, o ne gimtąją kalbą turi kelti didžiulį nerimą švietimo teoretikams ir praktikams.

Prieš penkerius metus uždariau mokyklos duris. Netrukus  manimi gali pasekti ddauguma vyresnio amžiaus mokytojų. Jau dabar vyresniojo amžiaus mokytojai laikomi rizikos faktoriaus žmonėmis. Mokykla neturės ateities, jeigu joje nedirbs  vaikus mylintys  ir gerai pasirengę mokytojai. Ne atlyginimų pakėlimas nuspręs mokyklos ateitį.

Juozas Brazauskas, buvęs istorijos mokytojas ekspertas