Jurgis Bielinis – knygnešių karalius, kovotojas dėl Nepriklausomybės

Jurgis Bielinis – knygnešių karalius, kovotojas dėl Nepriklausomybės

704
0
DALINTIS

1918 m. sausio 18 d., eidamas savo pašaukimo keliu, mirė Jurgis Bielinis, tautoje vadinamas knygnešių karaliumi, Baltuoju Ereliu. Caro valdžia jį vadino Bieliaku. Nukeliavęs nuo savo namų keliasdešimt kilometrų pas savo pažįstamą Mitkų, sukniubo prie pat vartų po kryžiumi. Nuneštas į gryčią, neprataręs nė žodžio po kelių minučių mirė. Iki Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo buvo likęs mėnuo. Palaidotas Biržų rajone Suosto kapinėse.

Biržų apylinkėse jis buvo žinomas kaip Barzdyla dėl jo didelės barzdos, kurią jis dažnai užsiaugindavo savo išvaizdai pakeisti, kad išvengtų žandarų ir policijos nagų. Lietuvių tautos atgimime Jurgis Bielinis – Bieliakas suvaidino išskirtinį vaidmenį.

Knygnešystė- „ne vien tautinė savigyna, bet ir veiksmas, ugdęs tautos savimonę, brandinęs jos visuomenines politines ir kultūrines nuostatas bei aspiracijas“ ( Vytautas Merkys. Knygnešių laikai. Vilnius,1994, p. 9). Anais laikais daug lengviau buvo parašyti straipsnį ir laikraštį leisti, negu jį platinti. Jurgis Bielinis pėsčias ir važiuotas gabeno lietuvišką spausdintą žodį per sieną ir jį platino Lietuvoje. Reikėjo didelio apsukrumo ir sumanumo tam dideliam darbui tinkamai atlikti.

Apie Jurgį Bielinį ir jo apsukrumą sklido legendos. Bėgdamas nuo policijos buvo net įlipęs aukštyn su tankiomis šakomis eglės viršūnėn ir atidžiai stebėjo, ką darė jo persekiotojai…. Kartą važiuojantį garsų knygnešį užklupo rusų žandaras. Pasprukti nebuvo galima, teko rizikuoti. Jurgis Bielinis viena ranka iš kišenės išsitraukė pluoštą pinigų, o kita atkišo revolverį ir liepė žandarui rinktis: pinigus ar gyvybę. Žandaras ilgai negalvodamas pasirinko pinigus…

Jurgis Bielinis gimė 1846 m. kovo 16 d. Purviškių vienkiemyje, Suostų parapijoje, Biržų apskrityje. Dabar ši diena jo garbei kasmet minimas kaip knygnešių diena. Iš mažens turėjo jautrią širdį, pasižymėjo gyvumu ir dideliu palinkimu mokslui. Išmoko vokiečių, latvių, lenkų ir rusų kalbas. Rygoje mokėsi vokiečių liaudies mokykloje kartu su mažais vaikais, nors pats turėjo daugiau kaip 20 metų. Mokyklą baigė su pagyrimu. Pirmą kartą vedė būdamas arti 18 metų: vedė keliais metais už save vyresnę merginą, bet pagyveno su ja arti metų. Tapęs našliu, griebėsi mokslų Mintaujoje. Nusisamdė kambarį ir žvakių svarą sudegindavo per 2-3 vakarus. Dvejus metus taip mokėsi. Norėjo tapti kunigu ir tuo tikslu siekė įstojo į kunigų seminariją Kaune. Ten jį apvogė, liko be pinigų ir turėjo atsisakyti noro būti kunigu.

Antra žmona buvo Ona Brazauskaitė ir su ja pradėjo ūkininkauti. Norėjo savo ūkį paversti pavyzdiniu. 1889 m. savo žemę nusausino, padalijo į 10 laukų ir įvedė vaismainį. Sutvarkęs ūkį ir jį išnuomavęs, iškeliavo į Belgiją, sumanęs spausdinti istorinius paveikslus. Pabuvojo Paryžiuje lenkų kongrese, kur buvo kalbama apie lenkų valstybės atstatymą ir Lietuvos prijungimą prie Lenkijos. Bet Jurgis Bielinis buvo didelis Lietuvos Nepriklausomybės šalininkas ir kongrese gynė Lietuvos Nepriklausomybės idėją. Pasisakęs kongrese, lenkų buvo apšauktas Rusijos šnipu ir turėjo apleisti kongresą. Grįžtant į Lietuvą Vokietijos pasienyje atėmė iš jo istorinius paveikslus.

Sugrįžęs į Lietuvą , tęsė kovą su rusų valdžia ir jos valdininkais gabendamas draudžiamą lietuvių spaudą. Knygnešio veiklą jis pradėjo nuo 1873 metų, talkino Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui. Buvo vienas Panevėžio krašto Garšvių knygnešių draugijos organizatorių. Prasidėjo begalinės kratos ir persekiojimai. Nesusipratę žmonės kovojo prieš savuosius, stengėsi įduoti Jurgį Bielinį kaip… neištikimą valdžiai. Net dideli pinigai (500 rublių) už tai buvo pažadėti. Kurį laiką gyveno be namų. Pasitaikė, kad keletą metų nesimatydavo su saviškiais. Tekdavo gudrauti: apsimesti elgeta, pasislėpti po pečiuje už malkų ir ugnies, slėpti maldaknyges rugių lauke ir kitaip slapstytis.

1893 m. Bieliniui nuvežus knygas į Mintaują, knygas nešiodavo į skarelę susirišęs kaip kaimiečiai sūrius ar ką kitą siūlydavo. Bet Jurgį Bielinį suėmė vietos policija. Bielinis kreipėsi į Joną Jablonskį, gimnazijos mokytoją, kas paliudytų, jog jis nėra nusikaltėlis. J. Jablonskis policijai paliudijo : „Šis žmogus gimnazisto tėvas“ ir policijos akyse tyčia barė Bielinį, kad nežiūrįs vaikų… Policija Jurgį Bielinį paleido.

Jurgis Bielinis turėjo paprotį už nakvynę ir suteiktus jam patarnavimus atsilyginti tik knygomis. Po kiekvienos nakvynės apdovanodavo jaunimą knygomis, kad pasiskaitytų ir lavintųsi. Labiausiai mėgo dovanoti Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzę‘, „Pajudinkime, vyrai, žemę“.

Jurgis Bielinis buvo žinomas ne tik lietuviškų raštų platintojas, tautos ir politikos darbuotojas, bet drauge ir rašytojas. Panevėžio, Šiaulių, Raseinių apskrityse, ypač apie Klovainius, Rozalimą ir Pakruojį Bielinio vardas buvo su tautos kova dėl jos teisių. Kaimiečiai jį rėmė, dvarininkai ir kai kurie kunigai neapkentė ir skundė valdžiai. Jo rašytos knygelės sukėlė dvarininkų tarpe neramumus. Visi jo raštai parašyti keliaujant, ir paremti gyvenimo realijų paprastiems kaimo žmonėms. Jis kritikavo Joną Basanavičių ir V. Kudirką, nes jo manymu, jų veikalai netinka liaudžiai, tik inteligentams. Jurgis Bielinis rašė : „Tegul padeda Lietuvai tos maldos greičiau išsigydyti iš visų žaizdų, padarytų jai to karo. Tegu sveika žengia mūsų tauta tiesos keliais šviesesnėn ateitin“. Bet labiausiai Jurgis Bielinis nekentė rusų valdžios: „ Kaip vandens lašas, nuolatos lašnodamas, suaižo akmenį, taip ir mūsų tauta, nepaliaudama kirsti burlioko šaknis Lietuvoje, iškovos sau laisvę“( Jurgis Bieliakas).

Jau turėdamas 70 metų (1916), neprarado energijos ir laukė laisvės dienos, apie ją svajojo ir dėl jos dirbo. Iki Nepriklausomybės paskelbimo buvo likę dveji metai. Anot Jurgio Bielinio, „norint sukurti tautos vienybę ir didžią ateitį, dabartis reikalauja praeities didvyrių pėdomis eiti“( iš teksto plokštėje ant J. Bielinio kapo).

 

Parengė istorikas Juozas Brazauskas

NĖRA KOMENTARŲ

PARAŠYTI KOMENTARĄ

Komentarų sistema leidžia skaitytojams išsakyti savo nuomonę, pasidalinti įdėjomis, pateikti papildomos informacijos ar pasiginčyti su oponentais. Redakcija pasilieka teisę pašalinti skaitytojų vulgarius, skatinančius smurtą, įžeidžiančius, skatinančius tautinę, rasinę, religinę ar kitokią neapykantą ir grasinančius komentarus.