Kilmingos giminės pėdsakus užpustęs laikas

Garsi giminė

Kokie vingiuoti ir nenuspėjami žmonių likimai. Daugelį paslapčių mes nusinešame su savimi į nebūtį, o ką pavyko išsaugoti – paliekame istorijai.

Ilgus metus pedagoginį darbą dirbusi panevėžietė Irena Čėsnytė tik neseniai sužinojo, kad jos tėvas Ignas Čėsnas, sovietmečiu buvęs politinis kalinys, yra kilęs iš kilmingos ir garsios bajorų giminės. Šios giminės atstovai patyrė daug skaudžių likimo smūgių o patekę į sovietinės ideologijos pinkles, kaip tas upės tėkmės nešamas šapelis, negalėjo pasipriešinti nepalankiai susiklosčiusioms gyvenimo aplinkybėms.

Šioje istorijoje yra daugiau skausmo, netekčių nei džiaugsmo. Taip yra tikriausiai dėl to, kad džiaugsmą mes dažniausiai priimame kaip savaime suprantamą dalyką, o štai skausmas įsirėžia ilgam ir palieka gilius pėdsakus…

Pergyventas sovietmetis ištrynė iš Lietuvos istorijos daug reikšmingų įvykių ir datų, paliko begalę neatsakytų klausimų. Bijodami represijų žmonės vengė kalbėti apie savo praeitį, perduoti iš kartos į kartą puoselėtas protėvių vertybes.

Daugelį metų lietuvių kalbos mokytojai Irenai nedavė ramybės klausimas – kaip tėvas išsiugdė kai kuriuos išskirtinius savo asmenybės bruožus, kurie stebino aplinkinius. Neliko nepastebėta tėvo inteligencija, pedantiškas tvarkingumas, stebėtinai graži ir taisyklinga, beveik kaligrafiška rašysena. Buvę tėvo artimi pažįstami prisimena, jog jis ne kartą minėjo Goesų giminę, kažkaip ypatingai pabrėždamas šią pavardę.

Ir dar viena mįslinga aplinkybė. Apie 1958-tuosius metus Ignas Čėsnas kreipėsi į savo bičiulį ir bendradarbį Julių su prašymu – pavežėti jį motociklu iki senos dvarvietės Medvilionyse. Ten, seno parko atokiame kamputyje, susiradęs dviem antkapiais uždengtus apleistus ir neįvardintus kapelius, tėvas nuoširdžiai meldėsi.

Tik dabar, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mokytoja Irena Čėsnytė rado atsakymus į daugelį metų jai ramybės nedavusius mįslingus klausimus. Rado atsakymus, liudijančius kilmingas tėvo giminės šaknis, ypatingą jį išugdžiusią aplinką.

Irenos Čėsnytės tėvas, Ignas Čėsnis (Čėsnas) gimė 1910 metų gruodžio 10 dieną Latvijoje, Mintaujoje (dab. Jelgava). Jis buvo vienintelis vaikas Liudvikos Strižigauskaitės-Čėsnienės šeimoje.

Senelė Liudvika Strižigauskaitė gimė Šiaurės Lietuvoje, Pašvitinio valsčiuje, Židmiškio kaime. Augo keturių vaikų šeimoje. Anksti netekusi mamos, kartu su kitomis savo seserimis tarnavo pas ūkininkus. Būdama 32 metų, ištekėjo už Jono Čėsno. Senelė buvo labai išdidi. Jos kilmės Irena nežinojo, netgi manė, kad senelė neturėjo pagrindo būti tokia išdidi. Pasirodo – klydo. Senelės šeima gyveno nepasiturinčiai, tačiau jos giminės šaknys buvo kilmingos. Mirė Liudvika Stržigauskaitė-Čėsnienė 1955 m. ir buvo palaidota Repšiūtų kapinėse.

Dėl nepalankių istorinių aplinkybių nemaža dalis kadaise buvusių kilmingų šeimų nusigyveno arba buvo represuoti. Tėvo pusseserė Paulina Strižigauskaitė-Arūnienė, augusi gausioje šeimoje ir patyrusi daug nepriteklių, prisimena: „Šeimoje nebuvo lengva – nei gero maisto, nei apavo, nei geros trobos, o pasityčiojimo užteko iš tų žmonių, kurie mūsų nekentė ir vis šaipėsi – bajorai, bajorai”. Žinoma, visi žinojo nuo seno, kas buvo mūsų senelis. „

Bajorų Goesų pavardę nešiojo Irenos prosenelė Paulina Goesaitė. Ji ištekėjo už lenkų kilmės vyro, taip pat iš bajorų kilusio, turėjusio savo giminės herbą, Juozo Strižigausko nuo Žemaitijos krašto. Augino jie keturis vaikus: Teodorą, Juzefą, Antaną, ir Irenos senelę – jaunėlę Liudviką. Prosenelė Paulina mirė gana anksti ir buvo palaidota Medvilionių dvaro parke. O prosenelis Juozas dirbo eiguliu ir dvaro prižiūrėtoju pas teisininką Chodakauską, kuris turėjo keletą dvarų.

Vaikams užaugus ir sukūrus šeimas, prosenelis perdavė savo sūnaus šeimai bajorišką kilmę įrodančius dokumentus, surištus į nemažą ryšulį, tardamas: „Marti, čia yra bajorystės dokumentai – ir dvaranino ir miesčianino. Saugok juos skrynioje, tai mūsų ir mūsų giminės dokumentai“. Šiuos dokumentus galima rasti Lietuvos valstybės istorijos archyve.

Goesai – labai sena bajorų giminė, turinti savo herbą. Ši giminė yra kilusi iš Vokietijos, o jos palikuonys Livonijoje ir Kurliandijoje apsigyveno jau 14 amžiuje.

Su bajorų Goesų veikla yra siejama 19 amžiaus tautinio atgimimo pradžia Šiaurės Lietuvoje. Buvusiame Medvilionių dvare veikė Šiaurės Lietuvos kultūros ir švietimo centras. Čia buvo sukaupta gausi biblioteka, spaudos draudimo metais buvo įrengta knygų slėptuvė, veikė slapta mokykla, o erdviame dvaro svečių kambaryje įvyko vienas pirmųjų slaptų lietuviškų vaidinimų – Žemaitės ir G. Petkevičaitės-Bitės komedija „Velnias spąstuose“. Dvaro savininkai dovanojo žemes mokykloms statyti, vasaros atostogų metu dvare burdavosi studentija, lankėsi žymūs politikos ir visuomenės veikėjai – P. Višinskis, J. Jablonskis, V. Landsbergis-Žemkalnis, A. Smetona, G. Petkevičaitė-Bitė ir kiti.

Šiuo metu Medvilionių dvaro pastatai, esantys Joniškio rajone, yra suniokoti ir labai apleisti. Iš dvaro pastatų, menančių kilmingus jų šeimininkus, belikę tik seno parko apsuptos, griūvančios molinės sienos. 2016 m. Medvilionių dvaro sodybos fragmentai Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimu buvo įtraukti į Kultūros vertybių registrą.

Apie bajorų Goesų politinę bei visuomeninę veiklą, jų giminės palikuonis yra nemažai literatūros. Goesų giminės genealoginiame medyje yra įrašas, rodantis giminystės sąsajas su kita garsia bajorų gimine – Grotusais.

Tėvo gimimas, vaikystė, jaunystė

Apžvelgę Igno Čėsno giminystės bendras šaknis su bajorais Goesais, grįžkime prie jo paties. Igno Čėsno vaikysė prabėgo Mintaujoje, vėliau Rygoje, kur šeima, ieškodama geresnės dalios, kurį laiką gyveno. Daugiausiai jis bendravo su pussesere Paulina, kurios šeima taip pat gyveno netoliese. Igno tėvas dirbo odos apdirbimo fabrike. Blogos darbo sąlygos pakenkė sveikatai, ir jis anksti mirė.

Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, Ignas su savo motina iš Rygos išvyko ir apsigyveno Linkuvoje. Tarpukariu mokėsi Joniškėlio žemės ūkio mokykloje, kurią baigė 1939 m. ir įsidarbino Linkuvos valsčiuje raštininku. Linkuvoje 1942 m. pabaigoje kažkas Igną Čėsną supažindino su būsimąja Irenos motina, Agota Vaišvilaite iš Laiškonų kaimo, kuris buvo trys kilometrai nuo Linkuvos. 29-nerių metų Agota su 33-jų metų Ignu vestuves atšoko 1943 m. vasario 16 d. Bažnytine santuoka jie buvo palaiminti tų pačių metų kovo 9 d. Linkuvos katalikų bažnyčioje.

1944 m. Čėsnių šeima su Agotos broliu Povilu, siekdami išvengti paėmimo į karą, persikėlė gyventi į Šiaulius; Agota dirbo buhalterijoje o vyrai prie geležinkelio remonto. Mat tuomet, geležinkelyje dirbančių vyrų į karą neimdavo. Irenos motina prisimena, kad jau tuomet tėvas, turėdamas neblogą iškalbą, nevengdavo viešo aštresnio žodelio pasakyti sovietinės valdžios atžvilgiu.

Ignas Čėsnas, baigęs žemės ūkio specialistams pasitobulinti skirtus kursus Gruzdžiuose, kurį laiką su savo šeima ten ir gyveno. Čia šaltą 1946 m. vasario 18 dieną gimė dukra Irena. Vėliau Čėsnių šeima persikėlė gyventi į Kriukus. Tėvas įsidarbino Veterinarijos technikumo buhalterijoje vyriausiuoju sąskaitininku.

Irenos motina, nesuprasdama, kodėl jų šeima priversta taip dažnai kilnotis iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, pavadino tėvą klajokliu, už ką jis buvo labai įsižeidęs. Šiandien tapo aišku – taip tėvas tikriausiai siekė išvengti jį persekiojusių saugumiečių akių.

Lageryje

Atrodytų – gyvenimas turėjo tekėti sava ramia vaga, tačiau nutiko tai, kas jaunos šeimos gyvenimą sujaukė negrįžtamai, nepataisomai. Sovietmečio ideologijos gniaužtai sužlugdė šeimos puoselėtas viltis gražiai ir laimingai darnoje gyventi. Tėvas buvo apkaltintas antisovietine veikla, dalyvavimu 1941 m. birželio sukilime ir represuotas.

Neseniai Lietuvos ypatingajame archyve Irena Čėsnytė susipažino su tėvo byla. Tėvą areštavo 1949 m. gegužės 25 d., o rugpjūčio 5 d. jis jau buvo nuteistas 25-riems metams lagerio. Beveik per du mėnesius jam buvo surašyta 400 puslapių byla. Užkliuvo ir jo, raštininko darbas Linkuvos valsčiuje. Tėvas kaltinimų niekada nepripažino.

Archyve su gilia širdgėla dukra Irena vartė storo aplanko lapus, matė juose daug neteisybės, buvo aiškiai matyti, kad byla pritempta: liudininkai, kaip jiems buvo liepta, liudijo akivaizdžią netiesą, painiojo žmones, faktus. Akis badė ryškiai ištaisytos datos. Kai kas siekė suvesti senas sąskaitas su tėvu, kai kas nepelnytai įskundė. Viename iš savo laiškų tėvas apie neteisėtą įkalinimą rašė: „Kiek gi galima taip gyventi, nežinant už ką. Yra įvairių žmonių, bet aš gi, čia esu pats nežinau už ką. Vien tik dėl piktos valios žmonių, kurie kažkokio jausmo vedami paliudijo nesąmones. Tas viskas mane ant tiek paveikė, ant tiek viską sugadino, kad aš nebetikiu niekuo. Nėra pasauly nei žmogaus, nei dogmos, kuria aš betikėčiau…“ Viename iš savo laiškų Ignas Čėsnas užsimena, jog norėtų, kad jo byla būtų peržiūrėta iš naujo.

Sunku skaityti nevilties kupinus tėvo laiškus. Juk jis buvo taikus knygos žmogus. Žmonos Agotos giminėje apie Igno politines nuostatas niekas nesidomėjo ir nežinojo – greičiausiai būsimasis Agotos vyras ir neturėjo kažko įpatingo tuo klausimu savo žmonai papasakoti.

Areštavus tėvą, šeima liko nežinioje. Tėvas, liepęs motinai dengti pietums stalą ir žadėjęs neužilgo sugrįžti, dingo kaip į vandenį. Toks jau tas sovietinio saugumo braižas. Motina vyko savo vyro ieškoti Biržuose, Panevėžyje, Vilniuje. Rado Joniškėlyje, gyvuliniu vagonu vežamą į Panevėžio kalėjimą. Dar spėjo jam batus įduoti. Čia pagelbėjo Karolio Poželos sesuo Kaškelienė, kuri išdrįso prieiti prie vagoną saugojusio gikluoto kareivio, nes jos sūnus dirbo Joniškėlio geležinkelio stoties viršininku. Po šio įvykio dar ilgai Irena su mama naktimis slapstydavosi pas kaimynus Trumpulius. Namo grįždavo tik rytais, kai pamatydavo ant skalbinių virvės tetos pakabintą sutartinį ženklą – baltą paklodę, – atseit nekviestų svečių namie nėra.

Sibiro lageriuose tėvas praleido septynerius metus. Krasnojarsko krašte, Sverdlovsko srityje, Ivdelio lageryje tėvas kalėjo nuo 1949 metų gegužės 25 dienos iki 1956 metų birželio 18 dienos. Ivdelio koncentracijos stovyklų grupė veikė Sverdlovsko srities šiaurinėje dalyje, prie Ivdelio ir Lozvos upių. Koncentracijos stovyklos valdyba buvo Ivdelyje, o 10 kalinimo punktų buvo paskirstyta po aplinkines gyvenvietes. Juose kalėjo apie 15 tūkstančių kalinių. Visuose punktuose buvo politinių kalinių ir iš Lietuvos. Kaliniai tiesė geležinkelį, dirbo naudingųjų iškasenų kasyklose, pramonės įmonėse, kirto ir plukdė mišką, rinko medžių sakus. Daug kalinių mirė nuo bado ir ligų. Ignui Čėsnai teko kirsti mišką, bet tą darbą dirbo neilgai dėl pablogėjusios sveikatos. Jeigu taigą būtų kirtęs ir toliau, nebūtų išlikęs gyvas. Jį išgelbėjo ta aplinkybė, kad gerai išmanė apie vaistus ir mokėjo juos leisti, todėl buvo paskirtas dirbti medicinos punkte.

Apie tėvo kalinimą Sibiro lageryje Irena žinojo nedaug. Tik jo rašytuose laiškuose skaitė, kad tėvas nepasižymėjo stipria sveikata, mat jo giminė nebuvo pratus prie fizinio darbo – buvo inteligentai. Gyvenimas ir darbas lageryje buvo toks sunkus, kad viename iš savo laiškų tėvas rašė: ,,Rodos, verktumei verktumei atsisėdęs ant kelmo, bet ašarų nėra. Jos stingsta nepatekę ant veido…“

Iš kalinimo vietos tėvas motinai, kurią švelniai vadino Ega, ir dukrai Irutei iš pradžių rašė šiltus, širdgėlos kupinus laiškus: ,,Kas rytą aš keliuosi mąstydamas apie tave ir Irutę, kas vakaras aš gulu ir prašau Dievo, kad savo globoj laikytų mano mažą šeimynėlę ir visus visus namiškius.“ Viename iš laiškų tėvas rašo: „Yra dienų, kai gauni siuntinuką ar kokį laišką nuo Jūsų, kad vėl kiek smagiau. Man gana, kad tu ir Irutė esate sveikos.“ Kitame laiške džiaugėsi, kad iš visų kalinių jis daugiausiai gauna ir laiškų, ir siuntinių: rašo, kad gauna siuntinių ir pinigų iš žmonos Agotos, jos brolio Povilo bei sesers Elzės. Irenos mama bei jos brolis su seseria buvo vieninteliai, palaikę tėvą ir moraliai, ir materialiai per visą jo kalinimo laikotarpį. Buvo ir tokių giminaičių, kurie, neprisidėjo prie tėvo globos ir baimindamiesi palaikyti ryšį su politiniu kaliniu bei jam padėti, teisindavosi tokiais žodžiais: „nei ką siuntėm, nei rašėm, nes buvo toks metas…“

Lietuvoje likusi viena Irenos motina atsidūrė labai sudėtingoje padėtyje – darbo neturėjo, nes į darbą niekur nepriėmė, trejų metų vaikas ant rankų, o ir sovietinės visuomenės akyse įgijusi liaudies priešo žmonos statusą.

Irena su motina gyveno Panevėžyje, išsinuomotame kambarėlyje. Kad galėtų išgyventi, motina būtinai turėjo susirasti darbą. Netrukus kaimynystėje gyvenęs gydytojas Diktanas pasiūlė slaugės darbą ligoninėje. Tačiau perspėjo, jog liaudies priešo žmona kažin ar įtiks valdžiai ir bus įdarbinta. Motina, dėdama pastangas gauti darbą, kad išgyventų su mažu vaiku ir padėtų kalinčiam vyrui, žmonių patarta, nusprendė susigrąžinti savo mergautinę pavardę. Vėliau mama vyro pavardę atstatė – išsiėmė pasą Čėsnienės vardu. Tėvas, atsiliepdamas į tai, iš lagerio rašė: „Miela Ega, su tavo pasiūlymu sutinku apie mūsų gyvenimo pertvarkymą. Aš pilnai suprantu, kad tau sunku su tarnyba. Daryk, kaip tau ir Irutei geriau. Tuo pačiu aš tikiu, kad tu niekuomet manęs nepamirši, o aš visuomet su tavim. Tas mūsų gyvenimo nesuardys.”

Grįžus iš lagerio

Iš Sibiro į Lietuvą Ignas Čėsnas grįžo 1956 m. vasarą. Įsidarbino Joniškio veislininkystės stoties laboratorijoje laborantu, nes turėjo zootechniko specialybę. Ten įsidarbinti jam padėjo tuomet garsaus politinio veikėjo Karolio Poželos sesuo Kazimira. O Karolis Požela buvo Irenos giminaitis – senelio Henriko, motinos tėvo, pusbrolis.

Grįžęs iš Sibiro, Ignas Čėsnas pas savo žmoną gyventi negrįžo. Kodėl iš lagerio rašęs šiltus, ilgesingus laiškus ilgainiui tėvas nuo šeimos atšalo, beliko tik spėlioti. Lageryje visus 7-erius metus žmonos remtas, grįžęs į Lietuvą savo šeimos nebenorėjo matyti, nelankė ir finansiškai nerėmė. Prieš Sibirą dukrą paliko 3-ejų metų. Iš lagerio grįžusį tėvą dukra pirmąkart išvydo būdama 11-os. “Man liko tik skolos” – atsimena Irena, tuomet besiguodžiančią mamą. Ilgus metus siuntusi siuntinius tėvui į lagerį, dažnai net iš pasiskolintų pinigų Irenos motina liko be nieko: be vyro, be pinigų, netgi be darbo. Gyveno
Panevėžyje, nuomojamame kambaryje. Tėvas apsigyveno nuo šeimos atskirai – Joniškyje – toje pačioje laboratorijoje, kur ir dirbo – patalpos kamputyje stovėjo jo lova.

Bendradarbiai Igną Čėsną atsimena kaip labai delikatų, intelektualų, pedantišką ir smarkaus būdo žmogų. Jis buvo be žalingų įpročių – negėrė ir nerūkė, labai rūpinosi savo išvaizda. Gerai mokėjo latvių ir rusų kalbas. Pasižymėjo ugningu temperamentu.

Tėvas vengė kalbėti apie lageryje praleistus metus. Vienu kitu žodžiu užsimindavo apie tai tik artimiausiems savo bičiuliams, kuriais labiausiai pasitikėjo. Minėtoje darbovietėje tėvas susipažino su bendradarbiu Julium Pociumi, kuris tapo geru bičiuliu ir įgijo tėvo pasitikėjimą.

Ignas Čėsnas dažnai lankydavosi savo pusseserės Paulinos Štrižigauskaitės-Arūnienės, su kuria augo Rygoje, šeimoje.
Pagal savo specialybę dirbo tėvas Joniškyje, Kupiškyje, vėliau – Šeduvoje. Gyveno vienas. Kitos šeimos neturėjo.

Mirė Ignas Čėsnas 1970 metų spalio 6 dieną. Apie jo mirtį Irenai su mama niekas nepranešė. Žino tik, kad jis palaidotas šalia savo motinos Liudvikos Čėsnienės – Repšiūtų kapinėse. Tačiau nei senelės, nei tėvo kapų Irena ten nerado.

Dukra Irena

Nors Irena augo motinos meilės ir globos apsupta, buvo silpnos sveikatos, todėl nuo 5-erių iki 12-os metų gyveno kaime pas mamos seseris. Irenos vaikystė prabėgo Gegiedžių km. netoli Linkuvos. Savo nusilpusiai sveikatai pataisyti gavo sveikesnį maistą nei mieste, čia buvo toliau nuo šeimą persekiojusių saugumiečių akių, o ir mama, gyvendama Panevėžyje, dirbo nuo aušros ligi sutemų, todėl neturėjo galimybės nuolat būti su mažamete dukra. Į Irenos klausimą, kodėl ji auga ne su tėvais, teta atsakė vienu žodžiu – “Berija” Ne kartą iš aplinkinių, žvelgiančių į Irutę su gailesčiu, buvo girdėti su užuojauta tariamas žodis – našlaitė.

Irena labai mėgdavusi klausyti per radiją transliuojamus spektaklius ir operas. Džiaugdavosi, kai dėdė nusivesdavo kaimo mokyklon, žiūrėti ten demonstruojamų kino filmų ir pirmosios Irutės mokytojos pastatytų spektaklių.

Mama ištrūkdavo pas dukrą Irutę tik savo trumpų dviejų savaičių atostogų metu. Atvažiuodavo traukiniu. Nuo miestelio iki tetų sodybos apie 6 kilometrus eidavo pėsčiomis.

Vieną ankstyvą pavasarį, kovo ar balandžio mėnesį, patvino durpyno pievos ir užliejo kelią: viršuje vanduo, apačioj – ledas. Mama, kad nereikėtų eiti aplinkui dar 12-os kilometrų , – nusiavė batelius ir didžiulį apsemtą plotą perbrido basomis. Tą kartą nesusirgo, bet pasekmės liko: reumatas pažeidė pėdas. Tokia begalinė motinos meilė dukrai.

Kartais tetos pačios Irutę atveždavo Panevėžin. Kaip sunku Irutei po tokių viešnagių būdavo su mama išsiskirti. Verkdavo tuomet traukinin įlipus, slėpdama tikrąją liūdnumo priežastį sakydavo – kad kažkas ją pastūmė ar koją numynė.

Veliau Irena lankė Panevėžio 6-tąją vidurinę mokyklą, studijavo ir dirbo metodinio kabineto vedėja Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Įgijusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę, mokytojavo Joniškėlio ir Panevėžio mokyklose. Kurį laiką dirbo Panevėžio rajono Vykdomojo komiteto skyriaus vedėja. Dėstytojavo Kauno politechnikos instituto Panevėžio filiale.

Čia jau beveik ir visi svarbiausi Irenos tėvų šeimos, giminės biografijos faktai. Bet Ireną labiausiai skaudina tai, kad augo be tėvų. Ji nežino tikrųjų priežasčių, kodėl tėvas nusprendė grįžęs iš lagerio su savo šeima nebegyventi. Su tėvu Ireną tesieja tik patys ankstyviausi kūdikystės metai bei atminty išlikę padriki epizodai iš paauglystės dienų. Liko Irutei tėvo rašyti laiškai, atvirukai, nuotraukos. „Mylima Ega ir Irute…“, „Mano dukrelei Irutei – Tėvas…“, „Irutei – nuo Tėvo“. Liko atmintyje mamos akyse matytas skausmas dėl suirusios šeimos. Ji nežino, kam tėvas buvo užkliuvęs? Ji nemano, kad nebrutalus žmogus būtų galėjęs ką nors nuskriausti. Dar ir šiandien Irena jaučia tą šaltuką, atėjusį iš sovietmečio, kad kažkam yra neparanki, nepatikima…

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresn. Muziejininkė