Lietuvos valdovai – valstybės kūrėjai

Švenčiame Liepos 6-ąją – Lietuvos valstybės dieną. Dar 2010 m. „Šviesos“ leidykla išleido du vertingus leidinius, turinčius išliekamos vertės: Juozo Brazausko enciklopedinį leidinį jaunimui „Vaikams apie Lietuvos valdovus“ ir dr. Nelės Asadauskienės sudarytą, autorių kolektyvo parašytą  knygą „Lietuvos valdovai“. Šios knygos skaitytojus nukelia į XIII- XVIII a. pabaigos epochas. Skaitytojai supažindinami su Lietuvos valdovų dinastijomis, jų ryšiais su Europos gretimų šalių valdovais. Taigi pagrįstai turime kuo didžiuotis.

Gynybiniai įtvirtinimai

Tai vieni įspūdingiausių Lietuvos kultūros paveldo paminklų. Gausiausia šių įtvirtinimų dalis – Lietuvos piliakalniai, kurių saugoma beveik 1000. Pusė jų buvo naudojami per lietuvių karus su kryžiuočiais. Iš pradžių buvo statomos medinės pilys, susikūrus ir stiprėjant Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, pradėta statyti mūrinės valdovų pilis. Tai buvo ištisa pilių gynybinė sistema Jos atlaikė visos Vakarų Europos remiamus Kryžiuočių ir Livonijos ordinų puolimus. Viduramžių mūrinės pilys buvo ne tik galingiausios to meto pilys, bet ir šalies valdovų, didikų rezidencijos.  Jų statyba pareikalavo daugybės žmonių darbo ir didelių lėšų. Metraščiuose nepažymima, kada senosios mūrinės pilys buvo pastatytos. Abejojama, kad tai buvo padaryta tuoj pat, vos ėmus kurtis Lietuvos valstybei. Po laimėto Žalgirio mūšio senosios mūrinės pilys liko nebaigtos, kaip nebereikalingos krašto gynybai. XVI – XVII a. senosios Lietuvos pilys ėmė neatitiktino meto karybos reikalavimų. Tvirtovėms pulti imta plačiai taikyti artileriją. Tapo aišku, kad tik mūro sienos jų neapsaugos. Nuo XVI a. antrosios pusės pradėtos statyti bastioninės pilys. Kai kurios jų kartu buvo ir didikų rezidencijos. Netrukus išaugusius ir sutvirtėjusius Lietuvos didžiuosius miestus apjuosė mūrinės arba iš įvairių medžiagų pastatytos gynybinės sienos su bokštais ir vartais. Ilgam išsilaikiusi taika leido keistis Lietuvos visuomenei ir valstybei.

Lietuvos didieji kunigaikščiai

Jiems, pradedant Mindaugu ir baigiant paskutiniaisiais  Gediminaičiais, teko sunki ir atsakinga misija- kurti ir stiprinti, saugoti Lietuvos valstybę. Įsigalėjus Gediminaičių dinastijai, Lietuvos valstybės vidaus ir tarptautinė padėtis tapo stabilesnė. Gedimino valdymo metais Lietuvos valstybę imta vadinti Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir ji tapo galingiausia Rytų Europos valstybe. Gedimino laikais į istorijos arena išėjo  Lietuvos moterys. Žymiausia Lietuvos nuotaka pagonybės laikais tapo Gedimino duktė Aldona, garsiausia iš visų jo dukterų. Aldonos ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Lokietkos   sūnaus Kazimiero vedybomis buvo sutvirtinta Lietuvos ir Lenkijos valdovų sąjunga, nukreipta prieš kryžiuočius. Aldonai tapus Lenkijos karaliene, atsivėrė keliai į Europos valstybių sostus ir jos dukterims bei anūkams. Karalienės proanūkai tapo žymiais Europos valstybių vadovais. Vyresnysis sūnus Zigmantas tapo Šv. Romos imperijos imperatoriumi Zigmantu I. Tai tas pats Vytauto amžininkas ir jo vainikavimo Lietuvos karaliumi projekto autorius. Duktė Ona ištekėjo už Anglijos karaliaus Ričardo II ir buvo vainikuota Anglijos karaliene. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Jogailos ir Vytauto pastangų dėka Lietuva priėmė krikščionybę, Žalgirio mūšyje nugalėjo kryžiuočių galybę, galutinai pastojo kelią vokiečių riterių užmačioms užvaldyti baltų ir slavų kraštus.

Tvirtos Vytauto rankos valdoma  Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ne tik apsigynė nuo prijungimo prie Lenkijos, bet ir tapo viena galingiausių valstybių Vidurio ir Rytų Europoje. Jo duktė Sofija tapo Maskvos didžiąja kunigaikštiene. Tai pirmoji tikrai valdoviško charakterio moteris – rusų žemių istorijoje palikusi ryškų pėdsaką. Jos vaikaitis Ivanas III užbaigė centralizuotos rusų valstybės teritorijos vienijimą ir galutinai atsikratė totorių – mongolų jungo. Jis vedė paskutiniojo Bizantijos imperatoriaus dukterį, perimdamas Bizantijos imperatorių valdžios ženklus ir rūmų prabangos tradicijas. Taigi Bizantijos ir rusų kunigaikščių gyslomis tekėjo Gediminaičių kraujas. Likimo ironija: greitai Maskvos didieji kunigaikščiai  pradėjo kelti grėsmę Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei…

Lietuvos didieji kunigaikščiai- Lenkijos ir kitų Europos valstybių valdovai

Jaunesnis Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos sūnus Kazimieras valdė Lietuvą 50 metų. Tai buvo ilgiausias taikos atokvėpis po 250 metų nuolatinių kovų dėl valstybingumo išsaugojimo laikotarpis. Lietuva nustojo būti karine valstybe. Valdant Kazimierui liovėsi didesni totorių antpuoliai prieš Lietuvą. Plėtėsi amatai, prekyba, gerėjo ekonomika, kilo švietimas. Karalius mylėjo Lietuvą ir jos žmones. Tačiau iš Rytų į Vakarus pradėjo slinkti demokratijos įgūdžių neturinti Maskvos kunigaikštystės jėga. Rytų Europoje jėgų pusiausvyra pasikeitė Vakarų kultūros nenaudai. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tai pajuto pirmoji. Nuo Kazimiero  Gediminaičius imta vadinti Jogailaičiais. Kazimieras Jogailaitis ir jo žmona Elžbieta Habsburgaitė išaugino 6 sūnus ir 5 dukteris.  Per Kazimiero dukterį Sofiją, kuri ištekėjo už Brandenburgo kunigaikščio Frydricho, užsimezgė Jogailaičių giminystės ryšiai su garsiomis Europos valdovų šeimomis. Kazimieras Jogailaitis buvo paskutinis  Lietuvos valdovas, kuris mokėjo lietuviškai. Dar jaunuolis atvykęs į Vilnių, Kazimieras brendo kaip valdovas ir politikas. Jo žmona Elžbieta tapo Vokietijos imperatoriaus Albrechto II Habsburgo duktė buvo vadinama Karalių motina. Ji užaugino 6 sūnus iš kurių 4 tapo  Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovais, Čekijos, Vengrijos ir Lenkijos karaliais. Sūnus Fridrichas, tapo Gniezno arkivyskupu ir Romos kardinolu. Pagaliau pamaldusis sūnus Kazimieras, kanonizuotas šventuoju ir Lietuvos globėju. Karalienė Motina buvo maldinga ir išmintinga, gilaus proto ir dosnios širdies moteris. Ji savo pavyzdžiu įkvėpė gilų pamaldumą savo vaikams. Knygoje apie karaliaus sūnų auklėjimą ji rašė: “ karalaitis turįs būti pavyzdingas, skirtis iš visų luomų, savo dorybėmis šviesti visiems…“ Kaip mokė, taip ir pratino gyventi.  Visos dukterys ištekėjo už Vokietijos kunigaikščių. Viena jų, Zofija ištekėjo už Hohencolernų dinastijos kunigaikščio. Jos sūnus Albrechtas buvo paskutinis kryžiuočių ordino magistras, pirmasis pasaulietinės Prūsijos kunigaikštis.  Kazimiero Jogailaičio sūnus, Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras buvo vienintelis iš Lenkijos karalių, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Lietuvoje. Tačiau kartu tai ir vienas nelaimingiausių  Lietuvos valdovų, palikęs Lietuvą grėsmingoje padėtyje: iš pietų puldinėjo totoriai, rytuose atsinaujino karai su Maskvos didžiąja kunigaikštyste. Per šiuos karus, Lietuva neteko trečdalio valstybės teritorijos.

Aleksandro brolis Žygimantas II Senasis ir jo sūnus Žygimantas Augustas buvo paskutinieji Gediminaičiai Lietuvos ir Lenkijos soste. Jiems valdant Vilniuje buvo pastatyti renesansiniai Žemutinės pilies rūmai, garsėję prabanga,  pradėjo galioti Lietuvos Statutas. Tačiau tuo metu vyko karai su Maskvos didžiąja kunigaikštyste. Garsiausias to meto mūšis- Oršos kautynėse 1514 m. Lietuvos kariuomenė sumušė rusų kariuomenę. Tai buvo atkirtis už Maskvos paimtą Smolenską. Vartai į Rytus tapo atviri. Valdant Žygimantui Augustui, 1569m. buvo pasirašyta Liublino unija, Lietuvoje plito Renesanso ir Reformacijos idėjos. Vilnius tapo vienu gražiausiu Rytų Europos miestu. Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės vedybos buvo naujas reiškinys Lenkijos ir Lietuvos istorijoje. Valdovas, nesilaikydamas viduramžių Europos papročių, vedė ne karališkos giminės atstovę. Tai liudijo apie naują – renesansinį gyvenimo būdą, kai vertybių viršūnėje atsidūrė meilė. Karaliaus ir bajoraitės meilės istorija rodė, kad valdovui buvo svarbu ne tik išorinis grožis, bet ir žmonos asmenybė. Tačiau valdovas mažai rūpinosi Lietuvos valstybingumu. Po jo mirties Abiejų Tautų Respublika tapo bajorų ir didikų valstybe su renkamu karaliumi. Prasidėjo valstybės saulėlydžio metas, atvedęs ją prie valstybės žlugimo XVIII a. pabaigoje.

  Juozas Brazauskas, istorikas