Marija Pečkauskaitė Šveicarijoje

2020 m. liepos 24 d. sukanka 90 metų, kai Židikuose mirė žymi XX a. pirmos pusės lietuvių rašytoja, pedagogė, labdarė  Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana. Prisiminkime tik vieną jos tauraus gyvenimo epizodą – savęs tobulinimą Šveicarijoje.

Nusistovėjo nuomonė, kad Šatrijos Raganos kelionę į užsienį suplanavo Povilas Višinskis ( „Nuo savo „drąsaus užmanymo“ aš dar neatsisakau“). Jis norėjo, kad Marija toliau mokytųsi, lavintųsi. Bet tam reikėjo rasti lėšų mokytis užsienyje.  Turėjo būti surinktos aukos iš kelių pasiturinčių žmonių. Stipendija studijoms buvo paskutinė Povilo Višinskio paslauga. Marija Pečkauskaitė labai norėjo išvykti į užsienį, tik šiek tiek baiminosi atsakomybės. „Aš, žinoma, labai noriu važiuoti, tik vis abejoju, ar bus iš to nauda. Apmislykite gerai, kad paskui nesigailėtumėte. Visados stengiuosi darbuotis kaip galėdama, bet ką aš padarysiu, jei mano mūza užtils visiškai?! Ar neturėsite už tai prie manęs pretenzijos?( Iš 1904 m. balandžio 12 d. laiško Povilui Višinskiui). Marija laukė greito atsakymo, nors dar mežinojo, kaip ten ir ko reikėtų mokytis. Ji prašė Povilo „sustatyti kokią nors programą, duoti patarmes“.

Nepavykus gauti stipendiją, galvojo mokytis Maskvoje („ tenai galima gauti vietų, gan gerai apmokamų“). Marija tvirtai tikėjo išvykti į užsienį, ir iš anksto apsisprendė nebegrįžti į Pavandenę. Mokytojavo iš reikalo ( „Čia vis tiek ilgiau nepasiliksiu“). Povilas Višinskis tuo metu ruošėsi vesti Juzefą Mikuckaitę ir lyg  ne tas jam rūpėjo. 1904 m. vasaros pabaigoje atrodė, kad Marija prarado viltį išvykti į užsienį.

Marija sugrįžo į Pavandenę, nes Povilas neturėjo kuo ja paguosti. Kai atrodė, kad kelionė galutinai žlugo, jis pasiūlė Marijai darbuotis „Vilniaus žinių“ redakcijoje ir Marija sutiko. Bet 1904 m. spalio mėn. pradžioje atėjo senokai laukta stipendija iš JAV veikusios „Motinėlės“ draugijos. Draugijai Lietuvoje vadovavo Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas. Marija Pečkauskaitė spalio 8 d. parašė laišką A. Dambrauskui. Jame Marija įrodinėjo, kad „viešėdama užsienyje, nors trumpam, išlavintų ir leistų man mažiau valandų kas dieną aukoti uždirbimui duonos kąsnio“. Tikėjosi daugiau darbuotis „ant literatūros dirvos“.

 Išvykti 1904 m. rudenį negalėjo, nes laukė neatidėliotini rūpesčiai. Tikėjosi išvykti 1905 m. pavasario semestrui. 1904 m. gruodžio 26 d. laiške Povilui Višinskiui rašė: „Ketinu tikrai važiuoti į Šveicariją. Rašiau Biliūnui, jis  parašė man plačiai apie viską. Gal reikės važiuoti į Ciurichą“.

1905–1907 m. Ciuricho ir Fribūro universitetuose kaip laisva klausytoja studijavo Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana, remiama 1900 m. JAV Pitstone (Pensilvanijos valstija) lietuvių kunigų įkurtos „Motinėlės“ draugijos. Draugijos tikslas buvo : „Iškariauti Lietuvai ir lietuviams žodžio laisvę, tikėjimo laisvę, nepriklausomybės laisvę, gaivinti tautos supratimą per mokslą“. Lietuvoje šios šalpos draugijos stipendiją (kas mėnesį po 40 rub.) filosofijos, literatūros, pedagogikos, vokiečių bei prancūzų kalbų paskaitoms klausyti gavo M. Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana („kad paskui geriau ir protingiau galėčiau rašyti“).

Marija Pečkauskaitė žadėjo atvykti į Ciurichą kiek anksčiau. Apie tai užsiminė Jonas Biiūnas 1905 m. balandžio 3 d. laiške  Jurgiui Šauliui ( „žada Ragana Ciurichan atvažiuoti; pirm kelių dienų gavau nuo jos žinią, kad jau rengiasi iškeliauti ir už keleto dienų gal jau bus čia“).

Atvyko 1905 m. balandžio 16 d. Apie tai sužinome iš Jono Biliūno laiško, rašyto Jurgiui Šauliui, 1905 m. balandžio 17 d. („Ragana atvažiavo tiktai vakas ir ryto; paliks čia kaipo auditorė ( laisva klausytoja- J.B);. šiandien ieško kvateros). Šatrijos Ragana apsigyveno Hochstrasse 15. Gyveno kartu su geriausia drauge Gabriele Sakelyte,Ciuricho universitete baigusia mediciną. Išlikęs namas, kuriame rašytoja nuomojo kambariuką, visai netoli tuo metu J. Biliūno gyvenamosios vietos.  Rašytojų bendravimas bei kaimynystė truko tik keletą savaičių. Jonas Biliūnas džiaugėsi, bet  jautėsi blogai, ruošėsi grįžti į Lietuvą.

Daugiau kaip dvejus metus Marija Šveicarijoje būti neketino. Trys semestrus klausėsi paskaitų kaip laisva klausytoja Ciuricho universitete, ketvirtą 1906 m. po vasaros atostogų vieną semestrą – katalikiškame Fribūro universitete. Šiame katalikiškame universitete, įkurtame 1889 m. Popiežiaus Leono XIII , mokėsi nauja lietuvių studentų karta, du kartus gausesnė nei Bazelyje.

M. Pečkauskaitė gilinosi į literatūrą ir filosofiją. Specialiai vardiniame pažymėjime 1905–1906 m. žiemos semestrui Ciuricho universitete nurodomos šios klausytojo disciplinos: sociologija, religijos filosofija, sistemiškoji filosofija, XIX a. dramaturgai, darbo problema. Didžiausią įspūdį Ciuriche jai darė du universiteto profesoriai: Friedrichas Wilhelmas Foersteris (1869–1966), skaitęs moralinės etikos kursą, ir R. Zaičikas. Pirmasis buvo itin kilnus, dvasingas, mokėjo pagarbiai atsižvelgti į kito nuomonę. Foersterio paskaitų ateidavo paklausyti ir draugė Gabrielė Sakelytė. Kartą jas besikalbančias išgirdo studentas Alfonsas Vaitkevičius. Taip prasidėjo jų pažintis. Gabrielės pažintis su Alfonsu Vaitkevičiumi peraugo į draugystę ir 1909 m. jie sukūrė šeimą.

Likimas Fribūre 1906 m. suvedė Mariją į artimą pažintį su kunigu Pranu Augustaičiu – kūrybingu žmogumi,  rašiančiu eiles. Būtent jam Marija prasitaria, kad „perdaug yra sunku būti visados užsidariusiam savyje“(1907).   1906 m.po vasaros atostogų Marija mokėsi Fribūro katalikiškame universitete. Iš profesorių paskaitų M. Pečkauskaitė labiausiai išskyrė M. de Munnyncko (1871-1945) estetekos paskaitas. Žavėjo Friburgo katalikiška dvasia, didesnė lietuvių bendruomenė.

1906 m. vasaros pabaigoje Povilas Višinskis išvažiavo į Šveicariją gydytis. Paskutinį laišką Povilui Marija Pečkauskaitė  parašė 1905 m. vasaros pabaigoje.  Jame Marija rašė: „Gera daro tas, kurs nepameta tėvynės dėl baltesnės duonos svetur“. Pergyveno, kad yra daug žmonių, kurie „apie  savo ypatą tesirūpina“. Ji palinkėjo Povilui lyg galo būti kitonišku, linkėjo geros sveikatos. Perdavė linkėjimus nuo savęs ir kun. K. Bukanto…  Povilas Višinskis leidybos reikalais užgaišo Tilžėje, peršalo. Berlyną pasiekė 1907 m. kovo  viduryje. Čia ir mirė. Tai atsitiko balandžio 10 d. ( nauju stiliumi- balandžio 23 d.). Abu tėvai mirė tą pačią 1906 metų gruodžio 8 dieną…

Gražiausias Šatrijos Raganos laiškas Pranui Augustaičiui parašytas 1909 m. kovo mėn. 30 d.: „Taip man liūdna, taip bekraščiai, beribiai liūdna…Ir ką aš galiu pasakyti, ką galiu padėti, kaip pagelbėti?! Matau Tave berželiu ant kalno augančiu, tokiu aukštu, plonu berželiu, pučia ūžia vėjai iš visų pusių ir laužo, ir blaško berželį; lenkias jis lig pat žemės, dreba visas, siaudžia. Kaip man gailu Tavęs, Drauge! Antra Velykų diena. Visi išvažiavo: kunigas, Mama, brolis, palikau viena, jokio noro neturiu prie jokios draugijos. Skambinau visą laiką, dainavau, o dabar atsisėdau pasikalbėti su Tavim“. Tokia laiško pradžia – ėjimas į pokalbio situaciją. „nerašai nieko, kokios priežastys yra, kad Tau taip sunkūs tie pančiai (kunigystė- J. B). Žinoma, ką aš patarsiu?  Bet patarimui būtinai reikia žinoti motyvus visus. Kados rašei, jog apimąs kartais abejojimas kas link tikėjimo dalykų.  Jei ta  priEžastis būtų ir jei tikrai giliai yra,- tai tada, mano nuomone, nebūtų nei ką kalbėti: vienas išėjimas – mesti viską, nes gyventi prieš savo persitikrinimų „nieucziwe“(negarbinga- J. B)-amžina melagystė, amžinas falšas. Bet tik toji viena priežastis yra svarbi tikrai, mano nuomone.Visos kitos, jei į jas pažvelgsi  ne valandėlės akimis, bet amžinybės požiūriu – išrodo mažos ir menkos. Nėra aukštesnio idealo kaip idealas  „Kristaus tarno“, o kad daugybė tų vadinamųjų „tarnų“ tą idealą iškraipė ir į kaži kokį monstrą apvertė – tai kas? Nuo Tavęs priguli  būti kitokiu, tikruoju. Kas nori nuveikti didelius veikalus, kas nori aukštai išlėkti, kieno akys lyg erelio žiūri aukštai – tas negali sukties lizdo žemai, tas turi būti belizdis, nes tada tik bus galingas“<…>

Pranas Augustaitis Fribūro universitete parašė ir apgynė disertaciją „Lietuvybės elementai lenkų romantizme“. Ji 1911 m. Krokuvoje lenkų kalba buvo išleista atskiru leidimu. Lietuvoje išleista 1921 m., kai Pranas Augustaitės atsisakė kunigystės.

Tolesniuose laiškuose Pranui Augustaičiui Marija Pečkauskaitė įtikinėjo: „jau tame pačiame jausme yra laimė ir visai nereikia to „susivienijimo“ paprasto, žmonių geidžiamo.Visa laimė, visa poezija tai ir yra tame dvasių susivienijime, kas toliau – tai jau baisi proza. Baisi man ta „buržuazinė laimė“. Šatrijos Ragana ieškojo  atsakymo, ar galima prietelystė tarp vyro ir moters. Jai net prof. F.W.Foersteris  atsakė, kad išimtinais atvejais prietelystė yra įmanoma… Ji manė esanti „išimtinis asmuo“. Žmonės privalo gerbti šį pasirinkimą.

Šveicarijos gamta Marijai Pečkauskaitei paliko neišdildomą įspūdį. Išsvajota šalis liko prisiminimuose. Sugrįžusi į Lietuvą, Šatrijos Ragana parašė „Šveicarijos įspūdžius“. Pirmoji publikacija išspausdinta „Vaire“ 1914 m. Nr. 5, 6, 9. Pirmoje dalyje „Kelionė“ aprašyti pirmieji kelionės įspūdžiai: „Nuolat matau ką nors nauja, neregėta. <…> Reginiai kaskart puikesni“. Šveicarijos sieną pervažiavo naktį. Marijai pasirodė, kad ji sapnuoja: „Čia pat, už vagono langų, po mano kojomis, liūliavo didelis ežeras. Smaragdinės bangos spindėjo auksu po auksiniais saulės spinduliais. Anapus krantas žaliu amfiteatru kilo aukštyn. O ten, toliau, ant horizonto, tarsi baltų debesų eilė. Tai kalnai. Tai Alpės. Milžiniški įvairaus pavidalo, visi balti; aukštai savo puikias galvas iškėlę, amžinai saulei stačiai į veidą žiūrintieji – stovi, it kokia užburtoji šalis, balta, spindinti, nesutepta, skaisti, mistinga“.

Apie Ciurichą ji rašė: „Čia viskas netikėta, nepaprasta. Eini štai gatve – ūmai matai prieš save aukštus, kaip siena, laiptus; ūmai įeini į tunelį; ūmai gatvė pasisuka, įlipi į kalną – ir štai puikiausias reginys išsiplečia žemai, po tavo kojų. Štai nuo gatvės į šalį ranguoja siauresnė gatvelė – takas tarp dviejų uolų sienų, apsigobusių žaliomis šakomis. Namai taip pat labai įvairios  architektūros. Labai mažai tų bjaurių, nuobodžių kazarmų (kareivinių – J. B.) stiliaus namų, kokių matai ant kiekvieno žingsnio mūsų miestuose. Čia kiekvienas namas su daugybe romantingų balkonų ir balkonėlių, apaugusių rožėmis ar šviesiai žaliomis glicinijomis, apsikrovusiomis begale violetinių ilgakekių žiedų, gracingais bokšteliais ir poetingais kampeliais – yra tarsi maža poemėlė“. Ciuriche M. Pečkauskaitę stebino nepaprasta švara: „Labiausiai į akis Ciuriche puola – tai didelis švarumas“. Anot rašytojos, švara ir tvarka yra įaugę į šveicarų kraują.

Rašytoja romantiškomis spalvomis piešė vaizdą ant Uetlibergo kalno: „Akys pamatė stebuklingą reginį. Viršum manęs mėlynavo dangus lyg brangiausias zafyras, saulės spindulio pervertas, po manimi žaliavo žolės smaragdai…“ (1914 m. „Ant Uetliberg‘o“).

Sugrįžusi į Ciurichą taip aprašė gamtos grožį: „Išilgai ežero tęsėsi žiburių vainikas, iš pradžių plonas, paskui kaskart platesnis ir tankesnis. Tartum koks angelas, pralėkdamas pro tą puikų klonį ir jo gražumo pagautas, priraškė keletą saujų žvaigždžių ir pabėrė žemėn. Ir snaudžia sau tylus, miegūstas ežeras tuose aukso žvaigždžių slepčiuose, lyg tas stebuklingasis pasakos ežeras, ant kurio plauko sužavėta karalaitė, aukso antimi paversta“. Laisvalaikiu rašytoja keliavo po apylinkes, lankė meno paminklus bei galerijas, dalyvavo visuomeninėje veikloje (1906 m. „Sandaros“ lietuvių studentų draugija).

Ciuriche  M. Pečkauskaitė  parašė didesnės apimties apysaką „Vincas Stonis“. Tai buvo praktiškai vadovėlis kaimo jaunimą šviesti pasišovusioms jaunom inteligentėm su ilgais „pamokų“ pavyzdžiais. Autorė, studijuodama pedagogiką, būdama toli nuo Lietuvos, jautė pareigą  šviesti jaunimą. Pirmoji publikacija pasirodė „Vilniaus žiniose“ 1906 m. Šiame beveik didaktiniame kūrinyje rašytoja puoselėjo mokslo ir Tėvynės meilę, ugdė teisingumą, darbaštumą, religingumą.

M. Pečkauskaitės idealas – gyventi tarp savų ir Lietuvoje darbuotis. 1907 m. vasaros semestrui Marija  nenuvažiavo į Friburgą.“Su mano sugrįžimu dievas žino kaip bus, rodos, jog nieko, nebegalėsiu grįžti. Ne dėl to, kad nenorėčiau- visai ne, bet dėl materialinių priežasčių. Čia jau mano norai nieko nepadės, reiks pasiduoti ramiai likimui. Gaila!,- teigė laiške Pranui Augustaičiui (1907 m. kovo 16 d.).

Bet iš tiesų Marija neišvažiavo į Šveicariją ne dėl pinigų stokos: „nesmagu man būtų dar išleidinėti pinigus ant savęs“. Marijos laukė kun. K. Bukantas, nujautęs ar žinojęs apie Marijos santykius su Pranu Augustaičiu. Marijos dažnas susirašinėjimas su Peterburgo dvasinės akademijos auklėtiniu, poetu Pranu Augustaičiu vertė sielvartauti kun. K. Bukantą. Marija vengė atviro pokalbio su Augustaičiu, apsimetė nesuprantanti poeto kančios, užuominų: „Reikia atminti, jog turiu pradėti tikrą darbą, – žmonių čia trūksta, negalima visados skrajoti po svetimas pastoges“(1907 m. spalio 1 d. laiškas Pranui Augustaičiui). 1907 m. kovo mėn. pradžioje  Marija Pečkauskaitė išvažiavo iš Friburgo, grįžo į Lietuvą visam laikui. Grįždama dar dvejojo,nemanė nebeišvyksianti į Šveicariją: 1907 m. balandžio- gegužės mėn. rašytame atvirlaiškyje Gabrielė Sakelytė  teriavosi, kada ši atvažiuosianti į Šveicariją, prašė atvežti lietuviškų dainų natų. Marija, dar gyvendama Užventyje, domėjosi lietuviška muzika, bičiulio P. Višinskio padedama, sekė jos naujienas.

 Marija ieškojo veiklos Lietuvoje, kuri ją tenkintų. „Tiek faktų liūdnų, skaudžių radau Lietuvoje atvažiavus, jog širdis mano jais kaip akmeniu prislėgta“(Iš 1907 m. kovo 9 d. laiško P. Augustaičiui). „Visur egoizmas, ambicija, kiekvienas stato ant pirmos vietos savo „aš“, o ta tėvynės meilė, abelna nauda – yra tik lyg kokia uždanga, kurią tuojau galima numesti“( Ten pat). „Aš lig šiol tikėjausi tvirtai, kad žmonės bus kaskart geresni, tobulesni, kad gyvenimas bus kaskart ideališkesnis. Bet dabar negaliu. Žmogaus prigimimas yra bjaurus, galima jį truputį apdailinti, bet visai perdirbti – negalimas daiktas. Kaip man baisus tas egoizmas, kaip man baisus tas savo „aš“ vien ieškojimas!“(Ten pat).

Juozas Brazauskas, istorikas, publicistas


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Sponsored video


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: