Prisimenant, kad buvome Lietuvos kultūros sostinė

2014 metais Panevėžys buvo paskelbtas Lietuvos kultūros sostine ir jame vyko daug spalvingų ir įdomių renginių. Apžvelkime šio išskirtinio įvykio Panevėžio istorijoje svarbą.

Nuo 2008 metų pradėjus vykdyti projektą „Lietuvos kultūros sostinė“, vienas Lietuvos miestų ar miestelių pagal pateiktas paraiškas konkurso būdu vieniems metams išrenkamas kultūros sostine ir jame tais metais rengiami regiono kultūrą puoselėjantys bei gyventojų kultūrinį aktyvumą skatinantys renginiai. Pirmieji Lietuvos kultūros sostine tapo Zarasai, po metų šis titulas atiteko Plungei. 2010 metais konkursą netikėtai laimėjo Ramygala, kurios kultūrinę programą parengė ir projektą teikė Panevėžio rajono savivaldybė.

Pabuvoję Ramygalos – Lietuvos kultūros sostinės renginiuose, daugelis panevėžiečių kalbėjo, negi Panevėžys neturi ką parodyti, kad tapti kultūros sostine nenori. Pagaliau 2012 metų gale Panevėžio miesto savivaldybė pranešė, kad Kultūros ministerijai įteikė paraišką ir garbingo kultūros sostinės titulo sieks 2014 metais. Kadangi buvo nuspręsta Kultūros sostines skelbti iš eilės 3 metams ir gauta buvo tik trys paraiškos, Kultūros ministerija patvirtino: 2014 metais Lietuvos kultūros sostine bus Panevėžys, 2015-aisiais – Žagarė, o dar po metų – Telšiai. Parengtoms jų programoms vykdyti numatyta skirti dalinį finansavimą.

„Kultūrų sankirta“ – tokia buvo panevėžiečių pasirinkta pateikto projekto tema. Siekiant geriau pažinti savo ir kitų įvairių tautų kultūrą, numatyta Panevėžyje surengti kelis šimtus įvairiausių renginių. Programa sudaryta iš 3-jų dalių: „Pasaulio kultūros“, „Koliažai“ ir „Kultūros savanorių programa“. Jei ankstesnės kultūros sostinės koncentravosi į vieną ar kelis pagrindinius renginius, tai Panevėžyje jie vyko visus metus ir kiekvieną mėnesį jie buvo skirti vis kitos ar kelių giminingų šalių kultūrai. Visi šalių pristatymai buvo sudaryti iš kino, parodų, koncertų, knygų pristatymų ar susitikimų su žymiais ir įdomiais žmonėmis, edukacijų ar net staigmenų.

Nemažai kultūros sostinės renginių buvo skirta vaikams ir jaunimui, kurie turėjo progos plačiau susipažinti su kitų pasaulio šalių papročiais, tradicijomis ir istorija. Per visus metus buvo pristatyta 20 šalių kultūrinės programos, organizuota daugiau kaip 360 renginių. Informacijos sklaidai apie Panevėžį – Lietuvos kultūros sostinę ir šio projekto renginius buvo sukurta interneto svetainė www.kulturapanevezys.lt. Užsienio reikalų ministerija už Lietuvos vardo garsinimą, įgyvendinant kultūros sostinės projektą „Kultūros sankirtos“, Panevėžio miesto savivaldybę apdovanojo „Auksine krivūle“.

Kaip nurodoma ataskaitose, Panevėžio – Lietuvos kultūros sostinės programa kainavo 2 mln. 116 tūkst. litų. Iš jų 200 tūkst. Lt skyrė Kultūros ministerija, savivaldybės lėšos sudarė 1 mln. 385 tūkst. Lt. Panevėžio verslo įmonės prisidėjo 313 tūkst. Lt, miesto įstaigos – 68 tūkst. Lt, o iš įvairių fondų buvo gauta 150 tūkst. Lt. Skaičiuojama, kad per metus renginiuose apsilankė apie 200 tūkst. panevėžiečių ir miesto svečių. Projekto „Panevėžys – Lietuvos kultūros sostinė. Kultūrų sankirta“ uždaviniai skatinti aktyvų piliečių dalyvavimą kultūrų pažinimo procese, sudarant sąlygas bendrauti, keistis patirtimi, mokytis vieniems iš kitų, atsakingai kurti buvo įgyvendinti. Panevėžys pristatytas kaip draugiškas, tolerantiškas, kūrybingas ir europietiškas miestas.

Tačiau buvo ir abejojančių šio projekto nauda. Jiems atrodė, kad pritraukus tiek daug lėšų, jas buvo galima panaudoti kur kas prasmingiau. Taip, kaip padarė, ar daro kiti miestai, tapę kultūros sostinėmis. Dėmesį skiriant regiono savitumo stiprinimui, kultūros sklaidos spartinimui ir kūrybiškumui. Deja, šio pobūdžio renginių buvo ne tiek daug. Ir tie daugiausiai tradiciniai. Iš naujų paminėtini festivalis Juozui Miltiniui atminti „Bonjour, Maestro“, Skaistakalnio parke organizuota „Vasarvidžio šventė“, tarptautinis meninio stiklo simpoziumas „Glassjazz“. Du pastarieji renginiai iš Panevėžio kultūrinio gyvenimo neišnyko, tapo tradiciniais ir galima laikyti reikšmingu Panevėžio – Lietuvos kultūros sostinės pasiekimu.

Vertinant šiuo aspektu: kas pasikeitė ir kokią ilgalaikę naudą turėjo Panevėžys, vienus metus pabuvęs kultūros sostine, reikėtų dar išskirti Panevėžio kultūros ir istorijos žurnalo „Senvagė“ leidybos atnaujinimą. Tai pavyko padaryti sutelktomis žurnalistės Liudos Jonušienės, „Amalkeros leidybos“, miesto viešosios bibliotekos, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo, savivaldybės bei žurnalo bendradarbių pajėgomis. Beje, „Senvagės“ žurnalo leidybos prieš 25 metus atsisakė ne kas kitas, o jo leidėju buvęs, bet tuomet jau pasikeitęs Panevėžio miesto kultūros skyrius. Net neatsižvelgiant, kad tais metais buvo minimas miesto 490 metų jubiliejus. Gerai tiek, kad naujam žurnalo numeriui parengta medžiaga žurnalo įkūrėjos Liudos Jonušienės rūpesčiu vis dėlto buvo išspausdinta jos redaguojamo dienraščio „Panevėžio rytas“ priede „Senvagė“.