Skauda pilvą? Gali būti, kad „angliukai“ ar virškinimo fermentai nebepadės išvengti vizito pas gydytoją

Dilgčiojimas, refliuksas, sunkumas po valgio, maudimas duobutėje, „sustojęs skrandis“ – yra daugybė virškinimo sistemos signalų, kuriuos esame linkę nuvertinti. Nes „kam nepasitaiko“, ypač prasidėjus šašlykų ir gazuotų gėrimų sezonui. Tad kaip atskirti, kada savigydos tabletėmis išties užtenka, o kokie simptomai jau įspėja, kad tyrimų geriau neatidėlioti, pataria medicinos diagnostikos ir gydymo centro „Hila“ gydytoja gastroenterologė Agnė Dikčiūtė.

Virškinimo trakto problemos turi ir nespecifinių simptomų

Simptomus, kurie verti ne vienkartinio virškinimo fermento pavartojimo ar kitų namų vaistinėlės priemonių, o gydytojo konsultacijos, gydytoja vardija dešimtimis. „Virškinimo traktas skirstomas į apatinį ir viršutinį aukštus, tad negalavimų pobūdį iš dalies sąlygoja problemos vieta. Visgi dalis simptomų yra panašūs“, – pažymi gydytoja.

Viršutinį aukštą sudaro stemplė, skrandis ir dvylikapirštė žarna, o apatinį aukštą – plonosios žarnos ir storoji žarna. Viršutinio aukšto ligos dažniausiai sukelia krūtinės skausmą, rėmenį, užstrigusio kąsnio jausmą, skausmingą ar apsunkintą rijimą, pilnumą po valgio, pilvo skausmą, pilvo pūtimą, pykinimą ar vėmimą. Apatinio aukšto ligos gali pasireikšti pilvo skausmu, viduriavimu, vidurių užkietėjimu, staigiu noru tuštintis, išmatų nelaikymu, pilvo pūtimu, kraujavimu.

„Virškinimo trakto ligas dažnai išduoda ir nespecifiniai simptomai, tokie kaip blogas apetitas, savaime mažėjantis svoris, karščiavimas, – atkreipia dėmesį gydytoja A. Dikčiūtė. – Pastebėjus tokius požymius irgi svarbu kreiptis į šeimos gydytoją, kuris, įvertinęs paciento būklę, nukreips specialistų – gydytojo gastroenterologo ar endoskopuotojo – konsultacijai.“

Apie 70 proc. pacientų, kurie kreipiasi į šeimos gydytoją skųsdamiesi virškinimo trakto ligoms būdingais simptomais, serga funkcine virškinimo trakto liga (tai yra, nors jos pablogina pacientų gyvenimo kokybę, atlikus įvairius tyrimus, pakitimų nerandama). Likę 30 proc. pacientų nukreipiami gydytojo gastroenterologo konsultacijai ir tolesniam ištyrimui, kuris priklauso nuo simptomų, ligos anamnezės.

Ištirti viršutiniam virškinimo traktui, kuris šiuokart ir aptariamas, įprastai skiriama gastrokopija – tyrimas, kurio metu specialia kamera apžiūrima stemplė, skrandis, dvylikapirštė žarna. „Gastroskopija turi alternatyvų – pacientui gali būti atliekama rentgenografija su bario kontrastu, ultragarsinis tyrimas, kompiuterinė tomografija ir kt., bet daugumos jų trūkumas yra tai, kad tiriant šiais metodais prireikus nėra galimybės paimti biopsijos histologiniam ištyrimui, kai kuriais atvejais trūksta ir tikslumo. Tad galiausiai, norint tinkamai ištirti stemplę, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos gleivinę, vis vien tenka grįžti prie gastroskopijos“,  – konstatuoja gydytoja gastroenterologė.

Tyrimų metodai keičiasi: „žarnos rijimo“ galima ir neprisiminti

Endoskopijos ištakos siekia senovės Egipto ir Romos imperijos laikus, bet šiuolaikinės endoskopijos istorija siekia tik apie 50 metų. Per tą laiką instrumentai, tyrimo technika ir paciento komfortas tyrimo metu keitėsi radikaliai. Šiandien naudojamas endoskopas su HDTV sistema, dėl ko pagerėjo žiūrimų vaizdų kokybė, įdiegta chromoendoskopijai skirtų režimų, atsirado galimybė pamatyti ir įvertinti net subtilius gleivinės pokyčius. Šiandien standartinis gastroskopas yra apie 100 cm ilgio ir maždaug paracetamolio tabletės dydžio – 10 mm.

Gera žinia tai, kad „žarnos rijimas“, kaip populiariai apibūdinama gastroskopija, pacientui šiandien gali būti komfortiškesnis, jei tyrimą pasirenkama daryti su bendrąja nejautra. Gydytoja pripažįsta – gastroskopija su bendrąja nejautra patogesnė ir endoskopuojančiam gydytojui, nes tyrimas tada būna kokybiškesnis. Svarbiausia – jo netenka nutraukti per anksti dėl blogos paciento tolerancijos, kai virškinimo kanalo receptoriai, kurių nepasiekia vietinė nejautra, aktyvuoja vėmimo refleksą. Taip nutikus, tyrimą vėliau tenka kartoti, tik jau su bendrąja nejautra.

Būtinai su anestezija gastroskopiją rekomenduojama atlikti, jei pacientas serga epilepsija ar psichikos liga arba planuojama terapinė procedūra.

„Atliekant procedūrą taikant bendrinę nejautrą kartu su gydytoju endoskopuotoju komandoje dirba ir gydytojas anesteziologas, todėl kai kuriose įstaigose šio tyrimo tenka ilgokai laukti eilėje. Tačiau svarbu priminti, kad turėdamas gydytojo siuntimą endoskopuotojo ar gastroenterologo konsultacijai pacientas gali rinktis ir privačią kliniką, kurioje tyrimo laukimo laikas žymiai trumpesnis ir atliekamas jis su nejautra. Taip žmogus ne tik nejaučia fizinio diskomforto, bet ir patiria kur kas mažiau streso. Ypač gaila, kad dėl įsisenėjusios baimės delsiama kreiptis dėl šio tyrimo, nors to daryti nereikėtų“, – aiškina gydytoja A. Dikčiūtė.

Galimybę pasirinkti nejautros rūšį turintiems pacientams dera turėti omeny tai, kad po bendrosios nejautros 24 val. negalima vairuoti, dirbti su mechanizmais ar dokumentais, kelti sunkių daiktų, vartoti alkoholio. Prieš atliekant gastroskopiją su bendrąja nejautra, reikia atlikti ir keletą papildomų tyrimų: kardiogramą, bendrą kraujo tyrimą ir koaguliogramą.

Tuo tarpu po tyrimo su vietine nejautra, kai burnos, gerklų ir ryklės gleivinė papurškiama vietinio anestetiko, nemalonūs pojūčiai įprastai trunka apie pusvalandį – tiek laiko pacientui sunku ryti, juntamas lyg gerklėje įstrigusio kąsnio jausmas. Pati gastroskopija trunka apie 7 min. ir pailgėja tik tuo atveju, jei jos metu randama patologinių pakitimų, tad tenka atlikti papildomų manipuliacijų.

Abiem tyrimo būdams galioja vienas priminimas – nevalgyti bent 6 valandas, negerti bent 4 valandas iki tyrimo. Taip pat prieš tyrimą nevalia gerti tablečių, granulių ar miltelių ar kitų kietų vaistų. Dar detaliau kiekvienu atveju pataria gydytojai.

Prasčiausia strategija – nekartoti tyrimų

Dažniausios viršutinio virškinimo trakto ligos yra gastritas, opaligė, Helicobacter pylori infekcija, gastroezofaginio refliukso liga ar infekcinis ezofagitas. Aktuali problema ir skrandžio vėžys. 2015 m. Lietuvoje jis buvo šeštoje vietoje pagal naujų atvejų skaičių, palyginti su kitomis onkologinėmis ligomis, 2020 m. pagal sergamumą skrandžio vėžiu Lietuva buvo trečia Europoje ir viršijo Europos vidurkį. Daugeliu atveju pažymima, kad šios ligos diagnostika buvo vėlyva.

„Ankstyvos stadijos skrandžio vėžio diagnostikos programa Lietuvoje yra kuriama, tačiau klinikinėje praktikoje kol kas nėra įdiegta, – pažymi gydytoja gastroenterologė. – Todėl verta savo sveikata rūpintis ir patiems.“

Gastroskopiją, pasak A. Dikčiūtės, rekomenduojama reguliariai atlikti, jei pacientas priklauso rizikos grupei: yra šeiminė skrandžio vėžio anamnezė, serga polipozės sindromu, buvo virškinimo trakto pažeidimas rūgštimis ar šarmais, diagnozuota Bareto stemplė, yra atrofinė gastropatija su žarnine metaplazija ar diagnozuota achalazija. „Pakartotines gastroskopijas ligos kontrolei gydantys gydytojai ar endoskopuotojai neretai skiria gydant ir kitas virškinimo trakto problemas. Ir jų tikrai nereikėtų atidėlioti – ankstyva, reguliari diagnostika gali išgelbėti nuo nebepakeičiamų pasekmių. Naudokimės tuo, kad ji šiandien gali būti tokia komfortiška.“