Tarpukario Lietuvos miestų gyvenamieji namai (2)

Lietuvos miestų ir miestelių gatvėse vis dar galima pamatyti nemažai senų, tarpukariu ar dar seniau statytų gyvenamųjų namų. Informacijos apie tai, kaip jie buvo statomi, kokias rekomendacijas jų statybai teikė tuometiniai gyvenamųjų būstų statymo specialistai, galima rasti architekto Vlado Švipo 1933 m. Kaune išleistoje knygoje „Miesto gyvenamieji namai: jiems statomi reikalavimai ir jų projektavimas“. Leidinį sudaro 8 skyriai, kuriuose autorius aptaria gyvenimą mieste ir kaime, vietos namo statybai parinkimą, namų projektavimą, rūpinimąsi namo išvaizda, medžiagų statybai parinkimą, ekonomiškumą. Paskutiniuose dviejuose skyriuose lyginami Lietuvos ir užsienio miestų gyvenamieji namai bei pateikiami namų (pritaikytų gydytojui, advokatui, amatininkui ir kt.) projektų pavyzdžiai su iliustracijomis.

Ketvirtas skyrius skirtas gyvenamojo namo ir patalpų išvaizdai. Išaugus technikos pasiekimams ir pramonei, statybose ėmė bręsti naujos idėjos. Autorius kritikuoja namų savininkus, statančius įmantrius gyvenamuosius namus: „Mūsų visuomenės nariai, daugiausia kilę iš kaimo ar šiaip jau neturtėlių, galėdami pasistayti namelius“ siekia jiems„ priduoti didelių rūmų išvaizdą… o tuo tarpu nesirūpinama turėti savo namuose įrengimų, atsakančių pagrindiniams higienos reikalavimams“. Patariama vidaus sienas dažyti ir baldus rinktis šviesesnius, atsisakyti tamsių spalvų. Kambarių sienos būdavo dažomos arba klijuojami tapetai. Pastebima, kad Lietuvoje prekiaujama senoviškais tamsių spalvų tapetais. Net ir atsiradus modernesnių, šviesesnių tapetų, jie kol kas pirkti nenoriai.

Penktajame leidinio skyriuje rašoma apie statybinių medžiagų parinkimą. Architektas V. Švipas teigia, kad gyvenamieji namai daugiausia statomi iš medžio, plytų ir betono. Aptariamos statybinės medžiagos: medis, plytos, betonas (sunkusis ir lengvasis), žvyras, akmenys, cementas, kalkės, asfaltas, čerpės, skardos, stiklas.

Medinį gyvenamąjį namą galima naudoti maždaug 80 metų. Namai statyti iš kelių rūšių plytų: kietai degtų (klinkeris), tuščiavidurių, specialių lubų perdangoms ir kt. Gyvenamųjų namų pamatai ir sienos statytos iš betono. Vadinamasis sunkusis betonas gamintas iš cemento ir įvairių daugiausia kristališkos kilmės priedų (žvyro, akmens skaldos). Sunkusis betonas (be armatūros) – artimas natūraliems akmenims, o su armatūra (gelžbetonis) – dar patvaresnis. Kaip natūralių akmenų taip ir sunkiojo betono didelis minusas statant namus – didelis šilumos laidumas. Lengvasis betonas šilumą išlaiko geriau. Jis gamintas iš natūralių medžiagų – lavos, bimso, šlako ir kt.). Akmenys dažniausiai naudoti pamatams. Gaminant skiedinį cementą reikėdavo tinkamai sumaišyti su priedais (žvyru, vandeniu ir kt.). Prieš naudojant „nežinomų markių“ cementą, buvo patariama jį ištirti medžiagų tyrimo laboratorijoje Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Cementas pardavinėtas statinėmis ir maišeliais. Kalkės turėjo būti gerai išdegtos, jų būta įvairaus riebumo: kuo riebesnės, tuo geresnės – iš jų būdavo pagaminama daugiau skiedinio. Kalkes skiediniui gaminti reikėjo laikyti specialioje duobėje: sienoms mūryti – ne mažiau kaip 8 dienas, o tinkavimui – ne mažiau kaip 1,2–2 mėnesius. Statybose naudota juoda derva, įvairiais pavidalais randama žemėje, vadinta asfaltu. Ši medžiaga nuo karščio lydosi, o atšalusi vėl sukietėja. Vadinamojo asfalto būta daugelio tuomet naudotų izoliacinių medžiagų sudėtyje.

Namų stogus dengdavo čerpėmis, gamintomis iš vietinio molio. Kokybiškomis laikytos gerai išdegtos, plonai skambančios, nesuaižėjusios čerpės. Iš labai gero molio pagamintos čerpės nepraleisdavo vandens. Būdavo ir glazūruotų molio čerpių. Geležinė cinkuota skarda stogui dengti gaminta iš 99–99,8 proc. grynos geležies, dėl to mažai rūdydavo. Pastebima, kad stogams dengti pradėta gaminti „aliuminijaus“ skarda, kuri yra labai plona ir lengva. Ji ore pasidengdavo atitinkama patina (apnašos) panašiai kaip varis, dėl to išlikdavo ilgaamžė. Geriausia ir brangiausia stogui degti laikyta varinė skarda. Ji pasidengdavo gražia žalios spalvos patina, dėl to labai ilgai laikydavosi. Langams stiklas naudotas šviesus, lygus, be pūslių, vienodos spalvos, nuo 2 iki 4 mm storio. Ypatingais atvejais naudotas ir šlifuotas, poliruotas veidrodinis stiklas.

Šeštajame leidinio „Miesto gyvenamieji namai: jiems statomi reikalavimai ir jų projektavimas“ skyriuje aptariama naujovė tarpukario Lietuvoje – pranašesni standartiniai gaminiai. Šis procesas ėmė reikštis ir gyvenamųjų namų statyboje. Architektas pastebi, kad iki tol statytuose namuose galėjo būti skirtingų langų, durų ir kt. Pasaulyje jau XIX a. imti gaminti standartizuoti gaminiai. Pastebėta, kad vieno kokio nors gaminio standarto nustatymas ir didelio to standarto kiekio gaminimas žymiai pigiau „atseina“, nei gaminami vis kitokie, skirtingi, pavieniai gaminiai. Kai daroma 1 000 vienos konstrukcijos ir dydžio langų, vieno lango kaina mažesnė nei jie būtų gaminami visi skirtingi. „Tik namų stayboj pas mus ir daug kur kitur iš senovės dar šeimininkauja pavienis amatininkas su savo individualiu prityrimu, žiniomis ir skoniu. Kiekvienas, pav. dailidė savotiškai dirba langus, duris, laiptus, lubas, grindis ir t.t. sugalvodamas kokią naują, bet iš tikro menkos vertės konstrukciją ar formą. Tam savo darbui jis sugaišina daug laiko ir medžiagos tuo pačiu pakeldamas to daikto kainą. O standartą nustato žinovų komisija, į kurią įeina visų rūšių specialistų (inžinierių, meisterių, ekonomistų, menininkų bei namų gyventojų atstovų), visapusiškai apšviečiančių ir apsvarstančių to daikto gerumus ir blogumus“, – rašė architektas.

Autorius taip pat pateikia istorinių žinių apie gaminių standartizavimą pasaulyje: pirmieji oficialūs standartų biurai įsteigti 1901 m. Amerikoje, Anglijoje. 1917 m. įsikūrė vokiečių standartų biuras, iki 1931 m. patvirtinęs apie 3 tūkst. įvairių gaminių standartų. 1923 m. toks biuras įsteigtas Rusijoje. Standartizacijos biurai veikė Šveicarijoje, Švedijoje ir kitur. Ciuriche (Šveicarija) įkurtas tarptautinis standartizacijos biurų centras. „Nors Lietuvos valdžios įstaigos ar atskiros dirbtuvės ir pradeda savarankiškai standartizuoti, bet jų darbo rezultatai per daug individualūs ir neišeina iš jų darbo srities. O juk standartizuoti ar normuoti pas mus taip pat yra daugybė dalykų. Keliant krašto ekonominę gerovę, normos žymiai padėtų tą darbą dirbti. Laikas būtų įsteigti valstybinį normavimo biurą į kurį būtų sutraukiami geriausi visų rūšių specialistai“, – savo knygoje 1933 m. teigė architektas V. Švipas.