Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčia Vatikane

2019 m. spalio mėn. kartu su žmona ir dukra, vadovaujami kun. dr. Simo Maksvyčio,  lankėmės Romoje ir Vatikane. Vienas įvykis sujaudino iki širdies gilumos. Aplankyta Romoje Šv.Petro bazilika, stebėtas Popiežiaus Pranciškaus trečiadieninis susitikimas su tikinčiaisiais. Kitą dieną iš arčiau susipažininta su Šv. Petro bazilika. Netikėta buvo atrasti lietuvių koplytėlę  bazilikos apačioje, kur palaidoti Romos bažnyčios popiežiai.

Tai pasaulio lietuvių išeivijos pastangomis ir lėšomis rengta katalikų lietuvių koplyčia Vatikano Šventojo Petro bazilikoje (Cappella Lituana). Simboliška, kad lietuvių kopyčiai vieta parinkta netoli apaštalo Pauliaus kapo, prie vieno iš keturių piliorių, ant kurių laikosi Bazilikos stogas. Patalpa sukurta nuotaika primena sudėtingą pasaulio tikinčiųjų krikščionybės kelią ir dramatišką lietuvių  katalikų tikėjimo gynimą. Dabar labiau suprantamas Popiežiaus ir Katalikų bažnyčios vaidmuo lietuvių tautos kovoje už katalikų tikėjimo išsaugojimą sovietinės okupacijos metais. Tai unikalus paminklas.

Aušros Vartų Dievo Gailestingumo lietuvių koplyčia. Nuotraukos autorius kun. dr. Simas Maksvytis

Centrinėje sienoje švyti mozaikinis su metalo elementais Vilniaus Aušros Vartų  Gailestingumo Motinos paveikslas. Rytinėje sienoje įkomponuoti Lietuvos valdovų – Mindaugo, Vytauto Didžiojo, Jogailos ir jų statytų pirmųjų Lietuvos bažnyčių Vilniuje, Kaune, Trakuose bareljefai, vakarinėje pusėje – Šv. Kazimiero ir Šv. Juozapato Kuncevičiaus, taip pat Kražių bei Sibiro tremtinių knygelės Marija, gelbėk mus atvaizdai. Sienos padengtos travertino marmuru iš Romos apylinkių, grindys siekia sudaryti lietuviško audinio įspūdį, ant kopyčios vartų – stilizuotas Vytis. Patalpoje gali melstis iki 100 tikinčiųjų. Įrengiant šventovės patalpas dalyvavo žinomi Italijos menininkai. Bendrą projektą sudarė iševijos dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas.

1967 m. Vatikanas pritarė užsienio lietuvių vyskupų prašymui pagrindinėje Romos katalikų bažnyčioje tokias patalpas įrengti. Koplyčią buvo nutarta pavadinti Kankinių vardu taip primenant sudėtingą lietuvių tautos kelią į katalikybę ir sudėtas aukas siekiant ją išlaikyti. Buvo sudarytas vyskupo Vincento Brizgio vadovaujamas Vykdomasis komitetas, tautiečių tarpe imta rinkti lėšas. Kartu pradėti įrengimo darbai. 1970 m. sudarytas Šventinimo komitetas, kuriam vadovavo kardinolas Antanio Samore, o nariais išrinkti: buvęs Italijos prezidentas Antanio Segni, Romos meras Clelio Darida ir kiti garbingi asmenys.Tų pačių metų vasarą prasidėjo koplyčios, galiausiai pavadintos Gailestingumo Motinos vardu.

1970 m.  sovietams daug nerimo sukėlė žinia, kad Vatikane įrengta Lietuvos kankinių koplyčia. Ta proga SSRS ambasadorius Romoje susitiko su Šventojo Sosto sekretorianto konsultantu Pavlo Majo ir buvo jo patikintas jog „kopyčios steigimas neatšaukiamas, bet Vatikanas stengsis tam suteikti išimtinai religinį charakterį“.

Sovietų toks atsakymas netenkino ir jie toliau priekaištavo Vatikanui, kodėl Šv.Petro bazilikoje“greta didžiųjų kūrinių steigiama emigrantų kopyčia, turinti provokacinių ir propagandinių tikslų“. Į tai buvo atsakyta, kad „ši koplyčia  kuriama panašiai kaip lenkų (Čenstakavos) garbei <…>ir skirta Lietuvos katalikų relikvijoms“.Vis dėlto sovietams nepavyko užkirsti kelio įgyvendinti šį laisvosios lietuvijos sumanymą ir lietuvių koplyčia Vatikane buvo sukurta ir popiežiaus PauliausVI pašventinta. Koplyčios pašventinime  dalyvavo Šv. Kazimiero kolegijos  auklėtiniai N. Vogtas, kun. A. Savickis, D. Valentas, A. Trimakas, J. Volodka.

Atidarymo iškilmės prasidėjo 1970 m.  m. liepos 6 d. koplyčią pašventino Vatikano bazilikos arkikunigas, kardinolas Paolo Marella, liepos 7 d. Aušros Vartų Galestingumo Motinos paveikslą palaimino ir Šv. Mišias aukojo Popiežius Paulius VI. Jis palaimino visus iš viso pasaulio atvykusius lietuvius. Buvo sugiedotos lietuviškos giesmės ir Valstybės himnas. Liepos 8 d. Šv. Mišias aukojo vyskupas Vincentas Brizgys, liepos 9 d. Šv.Mišioms vadovavo kardinolas Antonio Samore ir vyskupas Antanas Deksnys.

Piligrimai iš okupuotos Lietuvos  negalėjo dalyvauti iškilmėse, joje meldėsi lietuvių išeivijos  tikintieji. Koplyčios projektas buvo įgyvendintas žaibiškai per trejus metus. Pasaulio lietuviai dosniai siuntė aukas. Koplyčia nebūtų atsiradusi be Romoje gyvenusių lietuvių kunigų iniciatyvos, reikšmingų jų pažinčių Vatikane.

Turbūt svariausi lietuvių užtarėjai koplyčios projekte buvo du ganėtinai įtakingi Apaštalų Sosto kardinolai, labai artimi Šv. Pauliui VI; abu save laikė ir buvo viso pasaulio lietuvių vadinami „Lietuvos bičiuliais“. Vienas jų – kardinolas Giuseppe Pizzardo, kuris ypač pirmaisiais pokario metais rėmė Romoje namų neturėjusius lietuvių kunigus ir padėjo jiems įsteigti popiežiškąją lietuvių Šv. Kazimiero kolegiją. Jis mirė nepraėjus mėnesiui po Lietuvių koplyčios pašventinimo. Beje, vos keletą savaičių prieš koplyčios pašventinimą Romoje mirė kitas koplyčios projekte dalyvavęs asmuo, Lietuvos Respublikos diplomatas ir pasiuntinys prie Šventojo Sosto, Stasys Girdvainis.

Šventinant koplyčią iš Lietuvos neatvyko nei vienas dvasininkas, tik vysk. Vincentas Sladkevičius, vėliau paskirtas kardinolu, atsiuntė sveikinimo telegramą. Lietuvos okupacijos laikais tai buvo labai drąsus gestas, už kurį V. Sladkevičius sovietų buvo represuotas ištrėmimu iš vyskupijos. V. Sladkevičius nepabūgo ir rado galimybę už koplyčią padėkoti popiežiui ir pasveikinti jos statytojus.

Vysk. Sladkevičiaus telegramos tekstą arkivyskupas Paulius Kazimieras Marcinkus perskaitė popiežiaus Pauliaus VI akivaizdoje bazilikos grotose.Lietuvos koplyčia užėmė svarbią vietą ir vieno ypatingo žmogaus – Šv. Jono Pauliaus II – gyvenime. 1978m., iš karto po jo išrinkimo popiežiumi, Bažnyčios tėvas atėjo pasimelsti būtent į Lietuvos koplyčią. Čia jis ne kartą lankėsi ir vėliau, būtent čia jam ir kilo troškimas aplankyti Lietuvą.

Nedaugelis pasaulio tautų Romos Šv. Petro bazilikoje turi savo koplyčias. Tuo galime didžiuotis ir suprasti, kaip vertinamas lietuvių tautos pasiryžimą saugoti katalikų tikėjimą. Tai savotiškas mūsų tautos nuopelnų pripažinimas.

Juozas Brazauskas, istorikas