Rolandas Mackevičius apie pilietiškumą: nuo to pasikraunu, kaip anksčiau pasikraudavau nuo pomėgio šokiruoti žmones

Žinomas Lietuvoje žmogus, verslininkas, laidų vedėjas, nuomonės formuotojas ir tiesiog vyras bei tėvas Rolandas Mackevičius, gegužės 14 d. vyksiančiam Pilietiškumo egzaminui skirtame interviu dalinasi požiūriu į pilietiškumą. Provokuoti, ypač anksčiau, nevengęs vyras šiandien, kalbėdamas apie pilietiškumą, teigia: „Pilietiškumas, mano akimis, pasireiškia per truputėlį kitokius dalykus negu nuvykimas stebėti, kaip keliama vėliava tam tikra proga. Pilietiškumas mano darbe dažniausiai yra tiesioginis kontaktas su žmonėmis, kuriems  reikia kažkokio postūmio, pagalbos arba bendrystės, kas dabar yra labai svarbus momentas siekiant mažinti atskirtį, apatiją“.

Teko pastebėti, kad kartais dalyvaujate su krašto apsauga, Lietuvos kariuomene susijusiuose renginiuose, dalinatės socialinių tinklų įrašais, žaidžiate šratasvydį. Domitės, traukia, kodėl? Koks jūsų ryšys su Lietuvos kariuomene?

Gal norėčiau, kad būtų tampresnis ryšys su Lietuvos kariuomene. Suprantu tą struktūrą, jie laiko žaidimams daug neturi ar tokiems kaip aš „žiopliukams“, kur nosį krapšto ir viskas patinka. Aš, šiaip, esu labai tautiškas, myliu savo, mūsų, Lietuvą. Tautiškumo jausmas vedantis ir yra. Man labai svarbi yra gynyba, krašto apsaugos struktūrų, apskritai, karių moralinis palaikymas. Bandymas atnešti jų nuotaikas ir informaciją  į visuomenę, kad būtų toks tiltas ar ryšys.

Mano tėtis buvo pareigūnas, tai aš esu truputėlį pripratęs prie kasdienės tvarkos, aiškaus grafiko – karinės tvarkos. Man tikriausiai tokie dalykai artimi. Be to, nėra vyro, kuris blogai atrodytų vilkėdamas uniformą.

Ar Rusijos karas prieš Ukrainą pakeitė ryšį su Lietuva, apsaugą?

Jis tik dar labiau sustiprėjo. Aš nežinau, ar galima sakyti, kad pakeitė tą ryšį. Jis visada buvo, bet niekada nebuvo papildomo įsitraukimo. Dabar jis atsirado. Kiekvienas darome skirtingus veiksmus, kaip ką moka ir gali, išmano. Man tenka galimybės pamatyti daugybę dalykų, susijusių su Lietuvos gynyba, Europos gynyba ir kaip tai atrodo Lietuvoje – tai yra NATO veiksmai Lietuvoje, nukeliauti į jų centrinę būstinę, pamatyti, kad 4 tūkst. žmonių kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro dirba visos Europos saugumo klausimais.

Nuo Lietuvos, Latvijos ir Estijos, naujai įstojusių Suomijos ir Švedijos, saugumas yra ne tiktai mūsų šito bloko, bet ir mus jungiančio dalyko – antvandeninis saugumas, povandeninis saugumas, Suvalkų koridorius, Lenkija-Lietuva, bendri mokymai.

Tai tikriausiai, tuos dalykus, kuriuos man pavyko sužinoti, labai norisi juos atnešti į visuomenę, grąžinti per savo galimybėmis pasiekiamus socialinius tinklus, „Youtube“ platformą su laidomis – tiek interviu pavidalu, tiek pašnekesių. Truputėlį atrakinti tam tikrus dalykus platesnei visuomenei ir taip prisidėti prie to žinojimo, kas yra dabar svarbu. Tai tuo šviečiamuoju darbu stengiuosi užsiimti.

Kaip suprantu, dabar priartėjote prie šitų temų ir tenka su tuo dirbti, turėjote išvyką į Briuselį, NATO vadavietę, bet mes susitikome pasikalbėti apie Pilietiškumo egzaminą, kuris vyks gegužės 14 dieną. Tad ir klausimas tiesiogiai susijęs – kas jums yra pilietiškumas?

Pirmiausia, pilietiškumas man yra tai, kai, kadangi aš esu su Teisės bakalauras, man pilietiškumas yra Konstitucija. Aš taip į ją žiūriu ir pilietiškas žmogus yra ne tik tas, kuris nori kažkokių teisių, bet supranta, kad turi ir pareigų. Tai, tikriausiai, pilietiškumas man yra tų pareigų įgyvendinimas. Tai reiškia, kad tu turi ne tik balsuoti, taip išreikšdamas savo pilietišką pareigą, bet ir prisidėti prie visuomenės gerovės, kokia tavo dalia ar likimas bebūtų.

Kokias tendencijas pastebite visuomenėje ir savo aplinkoje? Ką reiškia būti pilietišku? Ar dalyvaujate pilietinėse veiklose iniciatyvose ar panašiai?

Pilietiškumas, mano akimis, pasireiškia per truputėlį kitokius dalykus negu nuvykimas stebėti, kaip keliama vėliava tam tikra proga. Pilietiškumas mano darbe dažniausiai yra tiesioginis kontaktas su žmonėmis, kuriems  reikia kažkokio postūmio, pagalbos arba bendrystės, kas dabar yra labai svarbus momentas siekiant mažinti atskirtį, apatiją, neva, „viskas bus blogai, niekas mums nepadės, niekas neįvyks, bus krachas“. Jaučiu kaip savo pilietiškumo pareigą keisti tą nuotaiką iš apatiškumo į pasirengimą, kuris mus sustiprintų būti psichologiškai stipresniems ir tvirtiems kaip šaliai, į kurią niekas nenorės kišti nosies.

Pats esate dviejų vaikų tėtis ir neišvengiamai kyla klausimas apie jų auklėjimą. Kokias vertybes jiems diegiate? Kokius juos norėtumėte matyti užaugusius?

Sunku pasakyti, kiekviename etape stengiesi diegti vertybes pagal jų poreikį ir klausimus. Jie yra geriausias rodiklis, ko jiems dabar reikia. Dažniausiai jie patys uždavinėja klausimus ir tavo užduotis – tiesiog paaiškinti. Aš labai stengiuosi neprimesti jiems savo nuomonės jokiu klausimu. Jeigu jie klausia, ar gerai, ar blogai kažkas, dažniausiai mes surandame kelis variantus atsakyti. Pradedant nuo muzikos, baigiant pilietiškumu. Kas yra geri žmonės, kas yra blogi žmonės, kad kiekviena tauta turi blogų žmonių, kiekviena tauta turi gerų žmonių.

Nesinori, kad viskas būtų tik juoda ir balta. Tai, tikriausiai, mano, kaip tėčio, užduotis yra atskleisti vaikui kuo daugiau. Sakykim, jei yra namas, tai parodyti kuo daugiau langų ir kampų, iš kurių galima pasižiūrėti į vidų to atsakymo, kurio jis klausia. ….

Tai lygiai taip pat pilietiškumą aš stengiuosi ugdyti kiekvieno žmogaus atžvilgiu atskirai. Kai eina į tokią mokyklą, kur labai daug skirtingų žmonių – skirtingai kalbančių, atrodančių – jam kyla klausimas, kodėl ne visi atrodo kaip jis ir tu jam turi paaiškinti. Mes dabar kiekvienas bandome savo vaikus apsaugoti, įdėti į burbulą, kad kuo mažiau jam blogų dalykų įvyktų, bet anksčiau ar vėliau jie gali nutikti.

Tačiau mes visą laiką galime apie juos papasakoti. Kodėl kažkas vagia, keikiasi, blogai elgiasi? Aš nesistengiu sakyti „jis keikiasi, nes yra blogas vaikas“. Ir tada mes analizuojame: jis keikiasi, nes girdi tuos dalykus namuose ar kieme, ar turi draugų, kurie taip kalba. Mes kalbamės, kaip jis tai vertina. Dažniausiai viskas vyksta analizės būdu.

Ką tu vaikui daugiau gali duoti? Gerą pavyzdį ir išsilavinimą.

O kaip manote, jūs prisidedate prie kritinio mąstymo ugdymo? Ką pastebite socialiniuose tinkluose, kituose informacijos kanaluose, kaip žmonės vartoja informaciją?

Aš labai tikiuosi. Tai dažnai sutinkama priešiškai. Sakykime, svečiuose lankėsi Robertas Petrauskas, kuris dažnai kalba apie karo grėsmę ir pasiruošimą jam. Neturiu nieko prieš Robertą, jo teisingas yra požiūris skatinti domėjimąsi tuo, kas buvo istorijoje ir gali atsikartoti, bet man norėjosi paskirti jam kontrargumentų į jo kelis aspektus, kad iššauktume dialogą. Vėliau komentaruose pastebėjau: „štai, jis nepasiruošęs, ko jis čia puolą tą Robertą Petrauską, juk jis tiesą sako“.

Čia ir supranti, kad kritiškas mąstymas nėra pasitikėjimas vienu šaltiniu.

Kritinis mąstymas yra, kai tu iškeli dialogą ir bandai išsiaiškinti iš daugiau negu vieno šaltinio kažkokią informaciją, iš to pats susidaryti didelį paveikslą ir priiminėti tam tikrus sprendimus. Dėl to aš tikiuosi, kad prisidedu stipriai, kai žmonės truputėlį per daug atsipalaidavę, juos truputėlį suimti arba kai per stipriai išsigandę, truputėlį atpalaiduoti. Manau, kad truputėlį nuo to pasikraunu, kaip anksčiau pasikraudavau nuo pomėgio šokiruoti žmones savo pasisakymais arba veiksmais, dabar stengiuosi juos raminti.

Kalbant apie nevyriausybines veiklas, ar kyla minčių apie įsitraukimą į tokias organizacijas kaip skautai, šauliai ar panašiai?

Aš nuo 16-ikos metų prabuvęs Lietuvos moksleivių sąjungoje, esu dalyvavęs LiJOT veikloje, esu buvęs skautuose, dalyvavau Lietuvos moksleivių parlamento kūrime. Atvirai sakant, aš esu labai „už“, kai žmonės dalyvauja įvairiose veiklose. Ar tai būtų Lietuvos skautija, ar šauliai, savanoriai – bet kas. Jeigu jūs jaučiate, kad jums to reikia, tos bendrystės, savo, pavadinkime taip, komandos – priklausyti kažkam, būti kažkokios struktūros dalis – aš beprotiškai tai palaikau. Čia yra labai tvirtas, stiprus žingsnis.

Aš tame dalyvauju dar kitokiais veiksmais.

Man kol kas to pakanka. Čia kaip su bažnyčia – tu turi jausti, kad tau reikia. Man kol kas užtenka to, ką aš galiu gauti, pasiekti. Man nereikia patekti į struktūrą, kad aš patekčiau kažkur. Tai lygiai taip pat, kaip mes su „Broliais aitvarais“ galime darbuotis, su Specialiųjų operacijų pajėgų, taip pat su kariais, Oro pajėgomis… Aš esu toks žmogus, kuriam vienas dalykas – per mažai. Dėl to aš stengiuosi kažkaip aprėpti kuo daugiau, prisidėti prie kuo daugiau įmanomų žmonių, kurie padeda savo šaliai ir jiems padėti.

Labai gerai, kiekvienas turime savo prieigą. Teko pastebėti, kad buvote susidomėjęs „Broliais aitvarais“, Specialiųjų operacijų pajėgomis, susidaro įspūdis, kad prie širdies būtų ir Šaulių sąjungos veikla. Ar pats nesvarstote prisijungti ar, kaip minėjote, užtenka prisiliesti epizodiškai ir kitais būdais prisidėti prie pilietiškų veiklų?

Kiekvienam savo. Nebus kiekvienas lietuvis šaulys, karys skirtingose kariuomenės pajėgose ar panašiai. Aš nejaučiu, kad man to reikia. Labai svarbu, koks ratas tave supa. Jei visi mano kolegos ir draugai būtų šauliai, o aš vienas – ne, būtų keista. Tačiau aš neturiu savo aplinkoje nei vieno šaulio. Turiu ten pažįstamų: Vylius Blauzdavičius, Edmundas Jakilaitis – daug jų yra. Nejaučiu, kad neprisijungdamas kažką blogo daryčiau ir privalėčiau, bet aš savais būdais surandu, kaip prisidėti, kaip save ugdyti ir tobulintis, ir kaip būti visada pasiruošus.

Kalbėdami apie Pilietiškumo egzaminą, kalbame apie pasirengimą dienai „X“. Kaip vertinate save, savo šeimą šiuo atžvilgiu? Ar turite šeimos planą, atsargų ir ar esate netgi morališkai pasiruošę?

Aš kiekvieną dalyką vertinu per labai gražų Vilniaus futbolo akademijos šūkį: „Visada gali geriau“. Aš niekada nepasakysiu, kad „štai, dabar aš jau 100-tu procentų pasiruošęs“. Tu net nežinai, kam gali būti pasiruošęs ir kam reikia būti pasiruošus. Bazinius dalykus – taip, mes esame pasiruošę: maistas, vanduo, medikamentai, šilti patalai, laikinas elektros šaltinis, baterijos, tualeto reikmenys ir t. t.

Ar yra planas, ką mes darysime su žmona, jos tėvais, mano mama, vaikais? Turim. Ar to pakanka? Nemanau. Manau, kad galima tą dalyką tikrai patobulinti, bendrus planus kurti su savo kaimynais ir artimais žmonėmis, tai visada gali geriau. Ar aš esu dabar pakankamai pasiruošęs? Šiai dienai esu save labiau psichologiškai nuraminęs ir stiprus jaučiuosi negu, kad man reikėtų ruoštis. Aš visa tai padariau, dabar noriu tai perkelti į kitą lygį

Gegužės 14 d. vyks mūsų organizuojamas Pilietiškumo egzaminas. Ar rasit pusvalandį sudalyvauti?

Rasiu. Sunkūs klausimai bus?

Pilietiškumo egzaminą 2024 m. gegužės 14 d. 8–18 val. interneto svetainėje www.PilietiskumoEgzaminas.lt organizuoja Krašto apsaugos ministerija kartu su Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentu prie KAM. Egzamine dalyvauti kiekvienas, matantis Tėvynę Lietuvoje. Treniruotis ir stiprinti savo žinias galima mokymų platformoje „Mobilizacijos mokykla“ www.MobilizacijosMokykla.lt ir Krašto apsaugos ministerijos interneto svetainėje https://pasipriesinimas.kam.lt.