Saldainius „Karvutė” gamino ir Panevėžio konservų fabrikas

Panevėžyje Kranto gatvėje raudonų plytų mūruose 1944 –1998 m. veikė Konservų fabrikas (vėliau kombinatas), kurio gaminių gardus kvapas pasklisdavo po visą miestą. Tai dar cariniais laikais statyti pastatai, kuriuose iki Antrojo pasaulinio karo veikė stipriųjų gėrimų pilstykla ir kurie vėliau buvo pritaikyti vaisių ir daržovių konservams gaminti.

Panevėžio konservų fabriko įkūrimo data laikoma 1944 m. Nuo 1975 m. Panevėžio konservų fabrikas imtas vadinti kombinatu (sovietmečiu taip vadintas gamybinis susivienijimas, kurį sudaro kelios gamybinės įmonės, priklausančios skirtingoms ūkio šakoms, kai vienos įmonės produkcija yra reikalinga kitos įmonės veiklai, pvz.: žaliava). Kombinatas likviduotas jau nepriklausomos Lietuvos laikais – 1998 m.

Apie įmonės veiklą XX a. 7–8 dešimtmečiais nėra daug publikacijų, todėl čia apžvelgsime pagrindinius to laikotarpio fabriko/kombinato veiklos bruožus.

Tobulinama gamyba

Vis labiau mechanizuojant gamybinius procesus fabrike monotoniškai ėmė gausti įrengimai. 1964 m. mechanizuoti pakrovimo–iškrovimo darbai, atlikta konservavimo cecho rekonstrukcija, pertvarkytas vaisių bei uogų sulčių spaudimo cechas. Siekiant žaliavų skyriuje išvengti didelių skersvėjų – sumeistrautos „šiluminės užuolaidos“, kai iš „kaloriferio“ šiltą  orą ventiliatoriai nukreipia į durų angą.

1965 m.  pertvarkytas daržovių sūdymo cechas, pilnai mechanizuota žaliųjų žirnelių konservų ir obuolių tyrės gamyba bei vaisių-uogų sulčių gamybos linija. Fabriko katilinę pasiekė Dašavo gamtinės dujos.

1967 m. įmonės teritorijoje pastatoma dviejų aukštų indelių plovykla.

1972 m. rekonstruota žaliųjų žirnelių linija, mechanizuotai priimama–gaunama stiklo tara, pradėjo veikti našesnis indelių uždarinėjimo aparatas, nuo šio darbo atlaisvinęs vieną žmogų.

1973 m., vietoj senosios, pradėjo veikti nauja vengriška žalių žirnelių perdirbimo linija, kurios sąmatinė vertė 125 tūkstančiai rublių, montuojant liniją dar atlikta statybos montavimo darbų už 10 tūkstančių rublių.

Nepaisant įvairių patobulinimų, fabrike išliko labai ankštų patalpų problema: dešimtis kartų per metus reikėdavo vienus įrengimus gabenti į lauką, kitus montuoti. Pastovi buvo tik žalių žirnelių gamybos linija.

Tikėta, kad daug gamybos problemų būtų galima išspręsti rekonstravus fabriką, tačiau artimiausiu laiku tai padaryti nebuvo numatoma.

1964 m. pagrindinius darbus įmonėje atliko Liaudies ūkio tarybos Kauno statybos-montavimo valdybos Panevėžio baro statybininkai. 1965 m. miesto pramoniniame rajone 550 tonų talpos vaisių šaldytuvą statė Panevėžio statybos tresto 55-osios valdybos statybininkai.

1964 m. praplėstos buitinės patalpos: rūbinė sujungta su gamybinėmis patalpomis. Anksčiau iš rūbinės darbininkai bet kokiu oru bėgdavo per kiemą į cechą. Įrengtas gydytojo kabinetas.

Tais pačiais metais pradėtas įgyvendinti fabriko radiofikavimo planas. Jo pagalba buvo palaikomas abipusis tarnybinis ryšys tarp gamybinių cechų ir administracijos.

1965 m.dėl ūkiuose užderėjusio gausaus derliaus fabrikas pirmą kartą ėmė dirbti keturiomis pamainomis.

Žaliavos tiekėjai

1963 m. gamybos reikalams fabrikas supirko virš 1200 tonų sėklavaisių, apie 15 tonų miško uogų, 1500 tonų daržovių ir 1150 tonų bulvių. Savo produkciją fabrikui pristatydavo trys rajono ūkiai: Miežiškių ir „Nevėžio“ tarybiniai ūkiai bei Savitiškio bandomasis eksperimentins ūkis.

1974 m. pagrindiniai žaliavos tiekėjai – Miežiškių bei Naujarodžių tarybiniai ūkiai ir Panevėžio hidromelioracijos technikumo mokomasis ūkis. Pagal sudarytas sutartis Miežiškių tarybinis ūkis tais metais fabrikui turėjo pateikti 757 tonas, Hidromelioracijos technikumo mokomasis ūkis – 605 tonas  ir Naujarodžių tarybinis ūkis– 310 tonų žaliavų. Su ūkiais būdavo sudaromi žaliavų pristatymo grafikai, kurių nevisuomet buvo laikomasi, o tai apsunkindavo fabriko gamybos organizavimą.

Gamybininkų darbe atsispindėjo sovietinio ūkio planavimo peripetijos: 1974 m. fabriko administracija kreipėsi pagalbos į aukštesnes instancijas dėl jiems žaliavas teikiančių ūkių veiklos sutramdymo. Jau eilę metų fabrikui nepavykdavo įvykdyti agurkų supirkimo plano, nes ūkiai stengdavosi agurkus gabenti į turgų, – ten juos galėdavo parduoti aukštesnėmis kainomis.

Fabriko/kombinato išleidžiama produkcija

1965 m. fabrikas išleido apie 60 pavadinimų produkciją, o 1978 m. jau apie 90. 

Fabriko/kombinato išleidžaima produkcija buvo labai įvairi: agrastų sultys su minkštimu; juodųjų serbentų, braškių, vyšnių ir kt. uogienės; konservuoti agurkai; kultūrinių bei miško uogų konservai; marinuoti ir konservuoti obuoliai, grybai; marinuoti kopūstai; marinuoti raudonieji pomidorai; trinti obuoliai su cukrumi; trinti obuoliai su šermukšniais; troškinti burokėliai; žali marinuoti pomidorai; žirniai su taukais ir kt.

1965 m. šalia daržovių ir vaisių konservų  pradėti gaminti ir mėsos konservai, taip siekiant sumažinti sezoniškumo svyravimus. Tai buvo: barščiai su dešra, šviežių kopūstų šiupinys su klumpiu, troškinta kiauliena, žirnių sriuba su rūkyta kiauliena, konservuota sriuba „Vasara“ ir kt.

Fabrike buvo fasuojamas bičių medus, perdirbamos iš Bulgarijos gautos slyvos, abrikosai.

Saldainių „Karvutė“ gamyba

Didžiausias žaliavų srautas būdavo vasaros mėnesiais, todėl jų perdirbimui priimdavo papildomą darbo jėgą: sezono metu fabrikui kasmet pritrūkdavo apie 60-70 žmonių. Darbymečiui  pasibaigus –žmonės būdavo atleidžiami. 1969 m. fabriko administracija, siekdama dalinai išvengti tokios didelės kadrų kaitos bei sezoniškumo, ėmė ruoštis saldainių „Karvutė” gamybai žiemos metu. Taip siekta visų metų bėgyje išlaikyti pastovų darbininkų skaičių. Saldainių gamybai buvo panaudojama tyrių gamybos patalpa, kuri iki to laiko būdavo išnaudojama tik obuolių perdirbimo laikotarpiu, t.y. 4-5 mėnesius per metus. Receptūrą gavo iš latvių; fabriko darbuotojai pas juos vyko pasisemti patirties. Buvo gautos saldainių gamybos mašinos.

Saldainius „Karvutė“ fabrikas ėmė gaminti 1970 m. Pradžia buvo sunki ir nuostolinga. Tačiau vėliau saldainių gamyba ėmė duoti pelną.

Emilija Juškienė

Panevėžio kraštotyros muziejaus

Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė